Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3613&FId=5769&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną sūnų ir gydantį vandenį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną sūnų ir gydantį vandenį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki žmonės, jie turėjo tik vieną sūnų. Tas sūnus išaugo iki dešimties metų. Tie jo tėvai apsirgo smertinai. Mato, kad jau tėvai mirs, o jau jam reiks likt našlaičiu, – aina tas vaiks verkdams, tėvam pagelbos ieškodams. Aina aina, pats nežinodamas kur, – patiko tokį senuką. Klausia senuks:
– Kur tu aini, vaikeli, teip gailiai verkdams?
Sako tas vaiks:
– Apsirgo mano tėvai, o jau ir turės mirtie – paliks mane mažą, ir jokios pagelbos aš jiem negaliu padarytie.
Matydams senuks jo tokią gailestį, sako jam:
– Yra ten ir ten toksai akmens urvas. Ten kiekvieną dieną prieš užtekant saulei nupuola lašas gydančio vandens. Ten tave visokios baidyklės baidys, ale tu nebijok. Pamatysi, kad jau susisunkęs lašas kabo – atsistok po tuo lašu, išsižiok, tai tau inpuls in burną. O kad tik inpuls tau in burną, tai tu viską žinosi, kas tik dedas an svieto. Pažįsi visokias ligas ir stosi dideliu gydytoju.
Padėkavojęs tas vaikelis tam senukui išė ieškot to urvo. Ilgai trumpai jis ten aidams, ieškodams atrado tą urvą tolimose pūstynėse ir jau laukė prašvitimo, kad tas lašas nukristų. Kaip tik prašvito, jau jis mato, kad jau kabo lašas vandens. Bet tuo, an jo nelaimės, subėgo keli velniai, visokios gyvatės, daugybė visokių baisingų rupūžių, apstojo tą lašą, visi iškėlę snukius laukia, kad lašas nukristų, – tas vaiks per juos negali priait. Ale tas lašas jiems in snukį nepateko, ėmęs susitraukė atgal. Jau tas vaiks netur ką daryt, laukia kito ryto. O kada sulaukė kito ryto, pamatė, kad jau lašas kabo, o jau tos bestijos apstojo. Jis atsidrąsinęs sako: „Mirt sykį reiks. Sudraskys – sudraskys, – lįsu ir aš“. Prilindo tas vaiks per táis baidykles prie to lašo, išsižiojo, ir inpuolė jam tas lašas in burną. Kaip jis tą lašą tik prarijo, tep jau jis tuo žinojo, kas tik dedas an svieto. Jau jis ir žino, kuom ir tėvus išgydyt. O kad jis parkeliau namo, rado savo tėvus jau ką tik gyvus. Tuo jis juos išgydė. Toliau pradėjo jis daugybę žmonių gydyt, apsišaukė dideliu gydytoju.
Sykį apsirgo karaliaus vienturtė duktė smerčiop. Gydytojai jau jai gydymą atsakė. Nusiminęs karalius išdavė tokį įsakymą: jei atsirastų an svieto toks gydytojas o išgydytų dukterį, tai tas bus žentu jo ir karalium tos žemės. Kaip tik toks įsakymas išėjo, tuo daėjo garsas iki karaliui, kad yra toks gydytojas, kuris gali visokias ligas išgydyt. Tuo karalius nusiuntė karietą šešetu arklių pas tą gydytoją, melsdamas, kad pribūtų pas jį. Tuo jį parvežė, o jis bematant ją išgydė. O karalius nemainė savo žodį: jis savo dukterį apženijo ir atidavė karalystę. Toliau [tas karaliaus žentas] parsigabeno savo mylimus tėvus ir laimingai karaliau gydydamas karalius, ponus ir prastus žmoneles.

PATEIKĖJAS: J. Mačiulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 214-215, Nr. 142
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal