Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3615&FId=5773&back=home

PAVADINIMAS: [Apie medinčių ir mergą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie medinčių ir mergą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas žmogus turėjo su savo pačia sūnų. Kada jau jis užaugo, tai jis labai mylėjo medžioklę. Ale sykį jis išėjo medžiot – patiko labai dailią mergą. Kaip jis pamatė tokią gražią mergą, jau jam ne do medžioklės, jau jis tik mislia apė tą mergą. O toj merga jam teip sako:
– Tu paieškok an svieto negirdėtą daiktą, tai aš tekėsu už tavęs.
Metė jis viską ir išė ieškot kokį negirdėtą daiktą. Ėjo ėjo, priėjo tokią stubelę. Inėjo in tą stubelę – rado seną bobą. O toj boba buvo ragana. Prašos tos bobos, kad priimtų pergulėt, nes jau buvo vakaras. O kad pernakvojo, klausia jis tos bobos raganos – sako:
– Ar tu nežinai, močiute, kur gali gaut negirdėtą daiktą?
Sako ragana:
– Aš tau duosu negirdėtą daiktą. Ale turi pas mane tarnaut metus.
– Gerai.
Jis liko pas tą raganą. Ten jis jai malkų prakirto, pečių pakūrė, ožkas pargydavo, pamelždavo – ir teip pratarnavo metus. O kad jau pasibaigė metai, toj ragana davė jam tokią staltiesaitę, sako:
– Te tau negirdėtą daiktą. Kad kada tik norėsi valgyt ir gert, tai tu ją pasitiesk ir sakyk: „Kad čia man būtų gert ir valgyt!“ – tuo tau visko bus.
Padėkavojo jis raganai ir aina namo. Beainant namo jį sutemė. Priėjo jis karčemą. Apsinakvojo jis toj karčemoj. O kad jau jis užsimanė valgyt, patiesė an stalo tą staltiesaitę, sakydams:
– Kad čia būtų valgių ir gėrimų visiem, kiek čia yra žmonių karčemoj!
Tuo teip ir viskas stojos. Visa karčema privalgė, prigėrė iki nenorų. Tas šinkorius mislia: „Palauk, kad tik tu užmigsi, tai aš tau pavogsu tą staltiesę“. Ir teip buvo: kaip tik jis užmigo, tuo tas šinkorius jo tą pavogė, o in tą vietą kitą tokią jam padėjo.
Anryt atsikėlęs norėjo pusryčių pasivalgyt. Sako tai staltiesei:
– Kad čia man būtų gert ir valgyt!
Jau nieks nesidaro. Jis mislio, kad jau toj staltiesė pagedo, tai jis su tąj staltiese – vėl atgal pas tą raganą. Toj ragana jam sako:
– Tau aną staltiesę pavogė tas šinkorius, o tau kitą davė. Aš tau duosu tokį krepšį ir tris kuolelius. Viens kuolelis plonesnis. Tai tu tam kuoleliui pasakyk, kad tau duotų gert ir valgyt, tai tau viskas bus. Ir tą kuolelį pasidėk atskyrium. O šitiem kad pasakysi: „Kuolai, iš krepšio!“, tai tuo tie – iš krepšio ir kad kam reiks, tai tol duos, kol nepasakysi, kad „Kuolai, in krepšį!“
Pajėmęs tą krepšį su kuoleliais ir vėl keliauja. Ant nakvynės atėjo vėl in tą karčemą. Kada jau jis nusiėjęs užsimanė valgyt, tuo jis tam kuoleliui pasakė:
– Kad būt gert ir valgyt!
Tuo stojo pilnas stalas visokių valgių ir gėrimų. Pasivalgė, gerai atsigėrė, o aidams gult, sako tam šinkoriui:
– Ale tik tu nepasakyk, kad „Kuoleliai, iš krepšio!“
O pats atsigulė, užmigo. Ale tas šinkorius neiškęsdams atėjęs sako:
– Kuoleliai, iš krepšio!
Tie kuoleliai – iš krepšio, tai kaip ėmė duot tam šinkoriui! Tas šinkorius – rėkt! Pabudo tas vaikins ir sako:
– Ar atiduosi mano staltiesę – tai nustos mušę, o jei neatiduosi, tai tave užmuš!
Tas šinkorius tuo jam atnešė tą jo staltiesę, o jis tiem kuoleliam pasakė:
– In krepšį!
Kuolai nustojo mušę ir sulindo in krepšį. O jis su tom dovanom parkeliau tiesiog pas tą mergą. Toj pamatė tokius nebūtus daiktus – tuoj tekėjo už jo. Ir tuo padarė vestuves. Ir koks jau ten buvo balius, kiek ten toj staltiesė davė valgių ir gėrimų! Gėrė valgė, burnoj neturėjo, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Mikalauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 217-219, Nr. 144
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal