ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3618&FId=5778&back=home&back=home
PAVADINIMAS: [Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno vienas žmogus su pačia, turėjo jiedu tris dukteris.
Sykį tas žmogus išėjo in laukus art. Apsiniaukę, šalta. Tas žmogus sako:
Kad pasirodytų saulė o mane sušildytų, tai aš duočia jai vyriausią dukterį.
Teip tuo pasirodė saulė ir jį sušildė. O vyriausia duktė tuomsyk atnešė jam pietų. Sako tėvas:
Aš tave pažadėjau saulei.
Gerai, tėveli, kad pažadėjai tekėsu.
Čia tuo pribuvo saulė ir nusigabeno ją.
Kaip parėjo tas žmogus aręs namo, klausia boba:
O kur duktė?
Sako:
Apženijau su saule.
Toliau tas žmogus nuvažiau in girią malkų kirst. Kirto per dieną, pakol susikrovė an vežimo jau jį teip sutemė, kad jis kirvio savo rankose nemato. Sako:
Kad nors mėnulis pašviestų atiduočia jaunesnę dukterį.
Tuo mėnulis apšvietė pasidarė šviesu teip kaip dieną. Tuomsyk ir duktė vidurinė atėjo pas tėvą: grybus rinkus suklydo ir susivėlino.
Na, sako tėvas, aš tave, vaikeli, pažadėjau mėnuliui.
Gerai, tėveli, kad pažadėjai, tai tekėsu.
Ir tuo pribuvo mėnulis ir nusigabeno ją. O kad jis parvažiau namo, klausia boba:
O kur toj duktė, kad nepareina?
Sako:
Aš ją apženijau su mėnuliu.
Atėjo šienapjūtė. Tas žmogus nuvėjo žolės pjaut. O jau karštis, kad dalgį jis negal rankose išlaikytie. Sako:
Kad nors vėjas pūstų, būtų vėsiau, aš jam jauniausią dukterį pažadėčia.
Tep tuo ėmė vėjas pūst jau jam gerai. Ale kaip syks ateina jauniausia duktė, atneša jam pietų. Sako:
Aš tave, vaikeli, vėjui pažadėjau.
Kad pažadėjai, tai tekėsu.
Čia tuo pribuvo vėjas ir nusigabeno ją. O kad jis parėjo namo, klausia boba:
O kur duktė?
Sako:
Aš ją apženijau su vėju.
Na, jau gerai, visas tris dukteris išleido. Ale praleido kokią porą nedėlių išsiilgo jis vyriausios dukters. Eina pas saulę žentą in svečius. O kad atėjo, jau buvo vakaras. Sako saulė žentas:
Sumaišyk miltų, iškepk tėvui blynų.
Tai duktė sako:
Vakaras dabar kaip čia pečių kurtie...
O saulė sako:
Nereik ugnies: aš teip iškepsu, tik pilk man an galvos.
Toj tuo supylė an galvos saulė tuo blynus iškepė. Tėvas pasisvečiavęs nuvėjo namo. O kad parėjo namo, tai jau buvo vakaras. Tuo sako bobai:
Sumaišyk miltų kepsim blynų.
Ką tu dabar naktį išsimislei?! Čia nė ugnies nėra, nė nieko.
Nereikia ugnies: aš moku teip juos iškeptie. Sako: Pilk man an galvos tešlą.
Toj boba suvertė jam an galvos tešlą, kad to diedo aplipo ir plaukai, ir ausys, ir akys, ir snukis kad jis teip apsivėlė, kad jis ledva per tris dienas galėjo pirty išsipraustie.
Pergyvenęs jis vėl kelias dienas išsiilgo antros dukters. Aina jis pas mėnulį, pas savo dukterį. Atėjo jau buvo vakaras, tamsu. Sako mėnuo žentas:
Aik in sklepą, atnešk tėvui medaus.
O toj duktė sako:
Kaip aš aisu in sklepą: teip tamsu...
Tai nieko: aš pašviesu.
Mėnuo pirštą padėjo an tvoros teip jai buvo matyt sklepe kaip dieną. Jis ten gerai pasisvečiau, sugrįžo namo, sako bobai:
Aik in sklepą, atneši medaus.
Ar tu paikas?! Kaip aš aisu, kad teip tamsu...
Sako:
Aš pažibysu.
Boba išėjo in sklepą, o jis, padėjęs pirštą an tvoros, žibina. O tai bobai kaip tamsu, teip tamsu. Toj no kopėčių belipdama nusivertė susikūlė snukį. Atėjo boba keikdama an diedo visa kruvina.
Praleido kelias dienas išsiilgo jauniausios dukters. Aina aina, ale nuvėjo da buvo šviesu. Ten toj duktė dailiai priėmė tėvą ir vyrą savo. O paskui sako vėjas:
Paimk kailinius aisim an vandens biskį pasivažinėtie.
Prigersim.
Ką tu... sako vėjas. Tik nešk skrandą: stuboj karšta nors paplaukiosim.
Ji inmetė kailinius in upę, abudu užšoko an tos skrandos. Vėjas papūtė nuvažiau teip kaip su luotu.
Parėjo tas diedas namo sako bobai:
Na, imk kailinius: stuboj šilta aisim an upės pasivažinėtie.
Ką tu šneki ar jau visai durnavoji?! Mes nuskęsim! sako boba.
Ką tu nuskęsi... Aš mačiau, kaip mano žentas an skrandos plaukiojo.
Tep tuom pajėmė skrandą, nunešus in upę metė, ir šoko abudu an skrandos važuot. Skranda paskendo, o jų ir tik kojos pasirodė, ir tiek juos matė nunešė vanduo.
PATEIKĖJAS: Jonas Akmenukas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1905
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 219-221, Nr. 145
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Spausdinti
Atgal