Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3640&FId=5806&back=home

PAVADINIMAS: [Apie bobą ir velnią]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie bobą ir velnią]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Sako, kitąsyk buvo toks žmogus. Jis apsiženijo pačią – pataikė labai ledoką, kad jis niekaip negalėjo su jąj subūt nė susitaikyt. Toj jo pati visokius darbus jam išmislinėjo, kad jis vis teip negalėdavo padaryt, ką ji jam prisakydavo. Teip tas žmogus bevargdams prakeikė dienas gyvenimo savo. O, sako, katras keikia būdams an svieto, tai tas miręs ir būna paskandytas pragare. Teip ir tam žmogui atsitiko: kad jis mirė, tai jo dūšią velniai nunešė in pragarą. Velniai, nunešę sykį žmogų in pragarą, žinoma, nebučuos. Pradėjo jį visaip kankyt. Ko jį daugiau kankino, to jis daugiau juokėsi iš jų. Matydami velniai jo tokią kantrybę sako jam:
– Ko tu teip juokiesi? – Sako: – Katras tik čia patenka, tai kiekviens graudžiai raudoja, o tu juokiesi.
– Aš, – sako, – kaip buvau an svieto, tai no pačios didesnes kančias kenčiau kai čia, tai jau aš esiu papratęs, tai man ir čia tik juokai.
Viens velniuks sako:
– Na, kad ji tokia, tai aš aisu pas ją pažūrėt.
Atėjo tas velniuks pas tą bobą, pasirėdęs dailum jaunikaičiu. O kad atėjo, sako jai:
– Girdėjau, kad esi našlė, – mažu tu tekėtum už manęs?
Toj boba, pamačius, kad toks dailus jaunikis jai pasitaiko, šoko prie to darbo visom keturiom, ir tuo jiedu susipačiau. Po veseiliai da ten dieną kitą nieko, toliau jau jai neatleido jos ledakumas – jau pradėjo tą jauną vyrą visaip kankyt. Velnias nors gana miklus, o jos užduotų darbų negalėjo išpildyt. Kaip jau pakarto velniui gyvenimas su tąj boba, tas velnias, pametęs tą bobą, – bėgt. O toj boba, pamačius, kad jau bėga, tai vytie. Pamatė velnias, kad jau atsiveja boba. Velnias rado žmogų šieną grėbiant – sako:
– Žmogau, pakavok tu mane po šienu – aš tau dailiai užmokėsu.
Tas žmogus velnią pakrovė po kupeta šieno. Atbėgo boba klausdama:
– Ar nematei čia bėgant tokį žmogų?
Sako:
– Nemačiau.
Toj boba apsidairė – niekur nieko nematyt. Sako:
– Kur tu tą šėtoną pavysi...
Tas velnias kaip išgirdo apė jo vardą – net drebėt pradėjo. O toj boba nuvė namo. Tas velnias išlindo iš po kupetaitės, tuo nubėgo in girią, ištraukė iš po kelmo katilaitį raudonųjų, atnešė tam žmogui už pakavojimą jo, o pats nukuduliavo in peklą pas tą žmogų. Atėjęs sako tam žmogui:
– Aš nežinau, kaip tu su tąj boba gyvenai tiek metų... Aš vieną metą negalėjau su jąj išgyvęt. Už tai, – sako, – aik tu sau, kur nori, iš peklos, ba jau tu an žemės atpakūtavojai.
Paleido tą žmogų iš peklos. Ale kur jis paskui nuvė, tai aš nežinau.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 225-226, Nr. 151
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal