ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3641&FId=5808&back=home

PAVADINIMAS: [Perkūnas ir vokietukas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Perkūnas ir vokietukas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėj, kada da perkūnas dievaičiu buvo, tai tankiai pasirodydavo laike lytų žmogaus pavidale.
Sykį medinčius vaikščiojo po girią. Susyk užėjo debesỹs ir pradėjo lytie, griaut ir mušt perkūnas. Jis po medžiu stovi ir žiūri – netoli jo stovi aržuolas, o tame aržuole buvo skylė išpuvus. Kaip griausmas pereina, tai iš tos šakos skylės išlenda vokietuks su raudona kepuraite ir mėčijasi prieš debesį, o kaip sugriauja, tai tas vokietuks – in tą skylę. Jis turė prie savęs sidabrinį pinigą – tuo dantimi sulenkė. Kaip tik tas vokietuks išlindo, tai jis pamierau gerai ir paleido. Teip iš to vokietuko tik smala pasiliejo. Tuo nustojo griovę. Žiūri jis, atsistojęs in tą aržuolą, – ateina žmogus su barzda, sako:
– Dėkui tau, žmogau, kad tu mano neprietelių užmušei. Jau septyni metai, kaip jis mane arzino. Aš tau už tai užprovysu muškietą, tai galėsi šaudyt, iki tu gyvas būsi, ir ką pamieruosi, tą nušausi.
Ir teip buvo: šaudė, iki gyvas buvo, ir nereikė užprovyt, – ką tik pamierau, tą nušovė. O kada jis mirė, liko muškieta sūnui, ale jau jis turėjo užsiprovyt.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 226-227, Nr. 152
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal