Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3642&FId=5810&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną žmogų ir jo sūnų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų ir jo sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo gyveno žmogus su pačia, turėjo jiedu tik vieną sūnų. Turėjo jie pagiry stubelę. Kiek, būdavo, tas žmogus šakų papjauja, suriša šluotų, nunešęs parduoda ir teip maitinosi. O kai paaugo tas vaiks, sako tėvui:
– Neturim ką valgyt – aisu in žmones, mažu kas pajimt gal per piemenį mane, tai tik nereiks mane mityt, o mažu ir algos da kiek užsiganysu.
Tas vaiks, atsisveikinęs tėvus, išėjo savo keliu. Ėjo ėjo, perėjo per tą girią. Už girios nemato jis jokį gyventojį. Aina tolyn keliu. Beaidams patiko tokį senuką. Sako senuks:
– Kur tu aini, vaikeli?
Sako:
– Ainu – ar nepajims kas mane per piemenį.
Tas senuks sako jam:
– Tai gali pas mane ait per piemenį avių ganyt.
Tas vaiks – bile tik tau reik, – ir nuvė paskui senuką. O kad jis parė pas tą senuką, davė jam senuks krepšiuką ir bonkutę, sakydams:
– Kaip išgysi avis, tai kur tos avys apsistos, ką ės ir gers, tai tu mā parneši.
Paleido avis – tos išbėgo, ir jis paskui nuvė. O kad atėjo prie upės, avys visos perplaukė. O viens avinas sako tam vaikui:
– Tu sėsk an manęs – aš tave perkelsu per upę.
Tas vaiks užsisėdo an to avino – ir perplaukė per upę. Toliau tos avys ėjo ir ėjo galvos nelenkdamos, o jis vis paskui jas ėjo. Daėjo avys in tokį dailų sodą. Ten jos ėdė per dieną visokių nematytų žolių, o vakaran atsigėrė ten sode iš šaltinio vandens, o tas vaiks pavalgė visokių vaisių, tame sode esančių, prisirinko visokių gražiausių žolelių, prisidėjo in krepšiuką, prisisėmė iš to šaltinio in bonkutę vandens. Tos avys jau ėjo namo – ir jis paskui. O kad atėjo pas tą upę, vėl an to avino perplaukė per upę ir parginė namo. Padavė tam senukui tą krepšiuką su žolelėm ir tą vandenį.
– Gerai, – sako senuks. – Kad gerai ganei, už tai aš tau duosu šitą skrynutę. Kad kada norėsi valgyt, atidaryk ją ir sakyk: „Kad būtų gert ir valgyt!“ – tai tau visko bus.
Padėkavojo vaikelis senukui už jo dovanas ir išė pas tėvą. Beaidamas, žinoma, toli buvo – teko jam apsinakvotie pas vieną gyventoją. Kada jau jis užsimanė valgyt, atidarė jis tą skrynutę ir sako:
– Kad čia man būt gert ir valgyt!
Tuo stojo tiek valgių ir gėrimų, kad buvo jam ir visai šeimynai ano. Pavalgęs atsigulė ir užmigo. O tas gyventojas padirbo kitą tokią skrynutę, padėjo jam, o tą no jo pavogė. Kada jau jis atsikėlė, norėjo pavalgyt – jau toj skrynutė jam maisto neduoda. Jis pamislio sau: „Tai negera skrynutė...“ Aina jis vėl pas tą senuką ir jis jam teip pasako. O tas senuks jam sako:
– Ta skrynutė gera, ale tau pavogė ją. Te tau šitą lazdą. Kad kam tik pasakysi: „Lazda, duok!“ – tai visus muš, kol tu neliepsi nustot.
Tada tas vaiks su tąj lazda ėjo namo per girią. Šoko an jo vilkas. Jis sako:
– Lazda, duok!
Toj lazda kaip ėmė duot tam vilkui – ir tuo užmušė. Mato tas vaiks, kad labai gera lazda atsigint, – atėjo pas tą žmogų, sako:
– Atiduok mano skrynutę.
Tas žmogus sako:
– Aš jokios skrynutės tavo nemačiau.
Sako:
– Lazda, duok!
Tai lazda kaip ėmė duot per šonus, kaip ėmė duot! Tuo tas žmogus atidavė jam jo skrynutę. Jis su tąj skrynute parėjo pas tėvą ir puikiai gyveno visą amžį. Ką norėjo, valgė, ką norėjo, gėrė.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 227-228, Nr. 153
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal