Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3643&FId=5812&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žmoną ir paukščius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žmoną ir paukščius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo žmogus su pačia. Gyveno labai neturtingai. Jis buvo prastas darbinykas, dirbdavo an dienos ir teip mito.
Sykį pasisamdęs kirto girioj medžius. Kits toliau pakirtęs medį paleido tiesiog an jo – medis virsdams užmušė jį. Likus biedna našlė verkė ir verkė savo vyro. Beverkdama, besigailėdama pagadino akis ir liko neregė. Kada jau buvo neregė, vadžiojo ją ūkinyks no ūkinyko, ir teip maitinosi. Ji teip vaikščio per kelis metus.
Ale viens ūkinykas sako savo bernui – sako:
– Tu ją nuvesk in girią, palik, tegu ją žvėrys suvėda – daugiau nesivalkios. Jau nusibodo ją bevadžiojant.
Tas bernas nuvedė ją in girią ir paliko. Ką toj boba darys?.. Klauso – tik medžiai ūžia. Ir jau ji išeit niekur nemato. Apsigraibius sėdo po medžiu ir laukia, kas toliau bus.
Kiek ji ten palaukus išgirdo – atlėkė paukštis ir tūpė in tą medį. Toliau atlėkė kits – ir tas atsitūpė in tą medį. Dabar tie paukščiai pradėjo terp savęs kalbėtis. Sako viens kitam:
– Kas pas tave girdėt?
Sako:
– Pas mane tai girdėt, kad šiąnakt kris tokia rasa: kad kas aklas pasišmeruotų akis, tai praregėtų.
O kits sako:
– Pas mane tai teip girdėt. Tokioj tai vietoj yra pakelėj akmuo. Kad kas tą akmenį išverstų, tai prabėgtų šaltinis gyvo vandens. Nors būtų ir kažin koks ligonis, o kad to vandens išgertų, tai būtų sveikas.
Tie paukščiai teip pašnekėję nulėkė. O kaip tik atsirado rasa, toj boba ėmė graibyt rasą ir šmeruot akis. Kaip tik keliskart pašmerau, teip ir praregėjo. Toj boba turė prie savę pora bonkučių, tai ji tuo jais išsituštino ir ėmus graibyt tų rasų ir pilt in bonkutes. Prisirankio ji táis pilnas bonkutes. Pernakvojus girioj po tuo medžiu, sugrįžo prie žmonių sveika. O toliau ji kur tik išgirdo aklą, nuveidavo, pašmeruodavo akis tuom vandeniu – ir kiekviens praregėdavo. Ji teip begydydama jau surinko pinigų. O kada jau pabaigė tą vandenį, tai ji ėjo ieškot to akmens. O kad jau atrado, tai ji no to, katram prigulėjo tas daiktas, nupirko šmotuką žemės su tuom akmeniu, pastatė sau ten namelį, davė išverst tą akmenį. O kaip tik akmenį atėmė, tuo prabėgo gyvas vanduo. Dasigirdo ligoniai apė tokį vandenį – pulkais ėjo gydytis. Visoki ligoniai išgijo. O ji begydydama pastojo dideliai turtinga.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 229-230, Nr. 154
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal