Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3657&FId=5828&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žmogų, žydą ir kareivį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žmogų, žydą ir kareivį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks puspaikis žmogus. Jis turėjo karvę. Jis tą karvę nuvedė in jomarką, pardavė, gau septynis dorelius. O kad jis ėjo namo iš jomarko, teko jam ait [pro] vieną šoželką, o tenai varlės rėkė:
– Du du du...
Sako:
– Neteisybė: aš gavau ne du, ale septynis dorelius.
O varlės vėl rėkė:
– Du du du...
O tas durnas žmogus sako:
– Kaipgi du?.. – Metė in vandenį tuos septynis dorelius: – Na, – sako, – skaitykit.
Paskui laukia ir baudžia, kad atiduotų pinigus, – jau jų nieks neduoda. Brist ieškot – gilu vandens, negali. Pinigus negalėdams išimtie, pradė koliot varles. Sako:
– Jūs didgalvės, plotpilvės, išverstakės, jūs negalit suskaityt iki septynių dorelių...
Da palaukęs nuvė namo.
Prasigyveno jis vėl karvę. Sako: „Reik papjaut, o mėsą parduosu, tai gausu daugiau pinigų“. Jis teip ir padarė. O mėsą veža in miestą. Pas miestą patiko jį šunes, ėmė lot, o viens užvis didžiausias buvo, mėsininko rudis, – daugiausia amsė. O jis mislio, kad tai prašo no jo mėsą, ba jam teip nusidavė, kad tie šunes sako: „Duok duok duok...“
– Na, aš tau galiu duot mėsą – tu viens vis nesuvėsi, tu duosi ir draugam savo, ale aš iš tavęs pinigus reikalausu, ba aš žinau, pas ką tu tarnauji.
Pametė mėsą šunim ir pats sugrįžo namo.
Po trijų dienų aina pinigų atimt. Atėjo in miestą pas mėsinyką, sako:
– Atiduok pinigus man už karvę! – Sako: – Tavo rudis tik pavilko mėsą.
Tas mėsinykas, pajėmęs lazdą, išmušė jį lauk. Sako žmogus:
– Kad tu teip darai, tu nemislyk, kad nėr teisybės an svieto.
Tuo nuvėjęs apskundė jį karaliui. O karalius tuomsyk sėdėjo su savo dukteria. Kada jis visą savo durnumą išpasakojo, tai duktė ėmė visu balsu juoktis. O karalius sako:
– Aš tau provos negaliu padarytie. Tik tiek tau sakau: imk mano dukterį ir ženykis.
Toj duktė niekad nesijuokė, o karalius teip prisakė: kas ją prajuokys, tai tas – jo žentas.
O tas žmogus sako:
– Aš jau vieną turu namie pačią – kur da kitą galiu padėt? Kiba prisakytum kampe pastačius laikyt.
Perpyko karalius an žmogaus – sako:
– Ateisi už trijų dienų, tai gausi nagrados penkis šimtus „dorelių“.
Išgirdo sargas karaliaus apė tokią dovaną – sako žmogui:
– Ką tu veiksi su penkiais šimtais dorelių?.. Duok man du, o tau da liks trys šimtai.
– Gerai, galėsi atsijimtie.
Išgirdo apė tokią jų kalbą žydas Jaškus.
– Ką tu veiksi su tiek daug pinigų tokių didelių?.. Aš tau apmainysu an smulkių, o aš atimsu no karaliaus.
– Gerai, gali ir teip būt.
Tuo tas žydas apmainė smulkiais išplikusiais dvylekiais, ką penki vieno gero neatstojo.
Po trijų dienų aina žmogus su žydu pas karalių pinigų. O kad atėjo pas karalių, sako karalius:
– Nutraukt jam kelines ir atiduot nagradą!
O tas žmogus sako:
– Kad jau man toj nagrada nepriguli: du šimtus atidaviau jūs sargui, o už tris šimtus dorelių no žydo jau atsijėmiau smulkiais, tai tie trys šimtai dorelių priguli žydui.
Tada tuo pašaukė karalius tą sargą – davė du šimtus rykščių, o paskui žydui – tris šimtus. Žydas mušams rėkė:
– Oi vei, tai macnūs doreliai!..
In tąsyk karaliui pérė piktumas, o vėl už tokią baiką davė žmogui teisingai penkis šimtus dorelių. Tas žmogus su pinigais parėjo pas pačią ir dailiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 234-236, Nr. 157
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal