ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3658&FId=5830&back=home

PAVADINIMAS: [Apie teisingą Joną ir karaliūną]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie teisingą Joną ir karaliūną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo gyveno kitąsyk karalius. Jis turėjo vienturtį sūnų. Ir turėjo jis labai mylimą tarną Joną.
Sykį susirgęs karalius, o jausdams, kad jau nekels no lovos, pašaukė jis savo mylimą Joną ir sako jam:
– Jau aš iš tos ligos nekelsu, ir apė mane jokio rūpesčio neturi. Tik turi rūpestį apė mano jauną sūnų. O jei tu nenori būt jo apiekūnu, tai aš pakajingai negaliu užmerkt akių.
Atsako teisingas Jonas:
– Tarnavau tau teisingai, tarnausu ir sūnui teisingai, nors ir kraują reikėtų pralietie.
Toliau teip kalbėjo karalius:
– Po mano smerčiui išrodyk sūnui visokius daiktus ir visus pakajus, tik vieną pakajų neatrakyk ir nerodyk, kur yra abrisas tos gražiausios karalaitės an svieto, ba kaip jis ją pamatys, tai jam kas gal negerai stotis.
Kada tai viską iškalbėjo, padėjo galvą an paduškos ir nustojo kvėpuot. Kada jau karalių palai¬dojo, teisingas Jonas visur išsivadžiojo karaliūną, tik pro vieną pakajų praėjo. Klausia karaliūnas:
– Kodėl tu šitą neatrakinai?
Sako:
– Čia yra tokia baisybė, tai tau nenoru rodyt, kad neišsigąstum.
– Turi atrakyt, ba aš nežinau, kas čia yra, tai aš bijosu ir praait pro čia.
– Kad aš tėvui prisiekiau, kad tai tau nerodyt.
Ale karaliūnas neatleido – turėjo atrakyt. Kada atidarė Jonas duris, pamatė karaliūnas tą gražų paveikslą panos. Jis iš džiaugsmo net apslobo. No tosyk jau nedavė pakajaus Jonui, kad kaip nors jis galėtų pamatyt tą paną gyvą. Jonas išsimislio ir sako karaliūnui:
– Yra čia pas mus kelios bačkos aukso. Pavadyk meisterius – tegu tą auksą sukala, padaro visokių indų, paukščių, girinių žvėrių. Ba kur ta pana būna, tai ten viskas aukso: ir lovos, ir stalai, ir krėslai, ir visoki daiktai.
Tuo suvadino meisterius, ir pridirbo visokių daiktų. Tada teisingasis Jonas viską sukrovė an laivo ir nuplaukė in tą žemę, kur gyveno toj karalaitė. Sustojo prie miesto. Jiedu buvo apsirėdę kupčiais. Tas Jonas in žiurkštą prisidėjo visokių daiktų ir nuvė an dvaro. O kad atėjo an dvaro, pamatė – merga semia vandenį su aukso viedrais. Jonas priėjęs prie tos mergos, parodė jai iš žiurkšto tuos aukso indus. Toj merga sako:
– Čia labai gražūs daiktai. Mūs karalaitė nupirks visus tuos daiktus. – Sako: – Aikšę trepais paskui mane pas karalaitę.
O kad jis nuvėjo pas karalaitę, karalaitė pamatė, kad toki švarūs aukso daiktai, – sako:
– Aš visus ansyk nupirksu.
Sako Jonas:
– Kas čia yra pirkt... An mūs laivo pas mano poną tai yra visokių daiktų. Jis yra baisiai bagotas kupčius, o aš – jo bernas, tai jis mane čia pasiuntė su maž kuom. O jei norėtumėt tai viską pamatyt, tai tas viskas yra an laivo.
– Kad ten toki stebėtini daiktai, tai aš galiu ait pažiūrėt.
Ir tuo jiedu nuvė an laivo. Tuo Jonas karaliūnaitę inleido pas kupčių in dugną laivo, pradėjo ten jiedu viską peržiūrėtie, o Jonas ko greičiausia paleido laivą an vilnių marių, ir nuplaukė jie vėjo greitumu. Pakol karalaitė ten viską užžinojo ir apžiūrėjo, tai jau jie toli nuplaukė no krašto. Kada jau viską apžiūrėjo, jau ji nor ait namo. O kad išėjo an viršaus, pamatė, kad jau krašto nemato. Teip nusigandus ėmė rėkt, sako:
– Patekau in kupčių rankas.
O karaliūnas sako:
– Aš ne kupčius, aš esiu karaliūnas iš tokios tai žemės, o ir ne žemesnis už tave. Pas mano tėvą pamačiau aš tavo abrisą, tai aš iš džiaugsmo net apslobau ir atvažiavau tavęs parsigabętie.
Tada jau ji biskį nusiramino, kad ne su kupčiais važuoja. Kada plaukė toliau, žinoma, karaliūnai sėdėjo vidury, o teisingas Jonas, sėdėdams an laivo, griežė an skripkos. Ale jis pamatė, kad atlėkė trys varnai paskui no tos šalies, iš kur jie bėga. Jis nustojo griežęs ir užsislėpė. Atlėkė tie varnai, sutūpė an laivo, ir pradėjo viens teip kalbėt – sako:
– Pavogė mūs karalaitę ir veža. Ale, – sako, – kas iš to: karaliūnui ji vis [tiek] neteks. Kaip tik privažuos prie krašto, atbėgs aukso plaukais arklys. Karaliūnas sės an jo jot in dvarą – tas arklys iškils in padanges, karaliūną užmuš.
O kits sako:
– Ar jau no to pagelbos nėr?
Sako:
– Yra. Kad kas žinotų, tuo tą arklį peršautų, tai liktų karaliūnas gyvas.
Sako kitas varnas:
– Aš kitą jo nelaimę žinau. Kad jis nuveis jau in pakajus, ras an vinčiaus pasiūtus marškinius. Tie marškiniai apraganauti. Tai kaip jis tais marškiniais apsivilks, tai tik kojom suburs. Kad kas žinotų, tuos marškinius inmestų in pečių, tai liktų gyvas.
O trečias sako:
– Aš da didesnę naujieną žinau. Kad ir viskas gerai pereitų, tai kaip jau bus veseilia, kaip išeis karaliūnaitė šokt, tai ji puls in žemę ir bus apmirus. Jei kad kas žinotų, tuo ją pakeltų, o iš jos tiesiojo krūties iščiulptų pora lašų kraujo ir jį išspjautų, tai ji atgytų. Jei kad kas tai viską žinotų o kitam pasakytų, tai pavirstų visas in akmenį.
Tie varnai nulėkė, o jie nuplaukė in kraštą prie savo miesto. Kaip tik laivas sustojo, tuo atbėgo arklys aukso plaukais. Karaliūnas mislio an jo jot, bet teisingas Jonas tuo peršovė tą arklį. Kiti tarnai ėmė rėkt, del ko jis peršovė tokį gražų arklį. O karaliūnas sako:
– Nerėkit: mažu jis žino, ką daro.
Kada atėjo in palocių, rado marškinius an torieliaus padėtus, visokiais brangumynais išsiūtus. Karaliūnas norė jais vilktis, bet Jonas tuo tuos marškinius – in ugnį ir sudegino. Tarnai ėmė rėkt an Jono, kodėl jis tokius puikius marškinius sudegino. O karaliūnas sako:
– Jūs nerėkit, ba mažu jis žino, ką daro.
Na, jau viskas gerai, jau veseilia. Ale bešokant karalaitė pabalo, puolė in žemę – ir negyva. Teisingas Jonas tuo tą karaliūnaitę pakėlė no žemės, nunešė in kitą pakajų, paguldė an lovos, iš tiesaus krūties ištraukė pora lašų kraujo ir išspjovė. O karalaitė tuo pradėjo kvėpuot. Karaliūnas, pamatęs, kad jis ten trūsia apė ją, sako:
– Jau čia tik negerai.
Tuojau liepė jį nuvest in tamsią nevalią ir anryt jį apsūdyt an pakorimo.
Anryt, kada jį apsūdijo pakart, jis užsilipo an aukščiausio stipino ir sako:
– Dabar aš da jum turu ką pasakyt.
Ir pradėjo teip viską pasakot no pradžių. O kada jau viską baigė, visas pavirto in akmenį ir stojo negyvu. Tada karaliūnas sako:
– Ką aš padariau?.. Savo teisingą geradėją nužudžiau...
Ir pradė gailiai verktie. Tada tarnams liepė tą akmenį pastatyt gale savo lovos, ir kada jis jį pamatydavo, tada gailiai verkė.
Toliau karaliūnas su savo mylima pačia sulaukė dvynelius, ir abudu buvo sūnūs. Sykį išėjo karalienė in bažnyčią, o jis, žiūrėdams an to akmens, apsiverkęs tarė:
– Kad aš tave galėčia vėl paverst in žmogų...
Tada prašnekėjo tas akmuo – sako:
– Galėtum tu mane vėl paverst in žmogų. Jei norėtum savo ranka nukirst abiem savo vaikam galvas, o tuom krauju patept tą akmenį, tai aš vėl stočia žmogum.
Tada karalius tuo pajėmęs kardą nukirto abiem vaikam galvas, tuom krauju patepė tą akmenį – iš to akmens vėl stojo jo teisingas Jonas. Anas, matydams, kad savo vaikus nukirto, jis pajėmė tuo tiem vaikam galvas, gražiai pridėjo, pašmerau tuom jų pačių krauju, ir tiedu atgijo ir pradėjo šokt. O kad parėjo karalienė, kad ji pamatė Joną, o kad jai viską papasakojo, koks buvo džiaugsmas, kokios linksmybės! Potam visi dailiai gyveno iki pabaigai dienų savo.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 236-240, Nr. 158
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal