Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3717&FId=5894&back=home

PAVADINIMAS: [Apie seselę ir ožiuką]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie seselę ir ožiuką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus su pačia, turė jiedu vaiką ir mergaitę. Kada toj jo pati numirė, jis vedė kitą. Pataikė raganą. Toj ragana pradėjo tų vaikų nekęstie, maitino juos tik teip, kaip žmonės savo šunis. Tie vaikai, matydami savo blogą padėjimą, susikabino abu už rankų ir išė in svietą geresnio būvio ieškot. Ėjo ėjo per dieną, daėjo girią. Toj girioj jau juos sutemė. Jie rado storam medy šone skylę, sulindo tenai ir nakvojo.
Anryt, kaip saulė toj skylėj jau gerai inkaitino, tas vaiks užsimanė gert. Sako:
– Aime toliau, mažu rasim kur šaltinį, nes trokštu.
O toj ragana viską tai žinojo, tai ji apraganau visus vandenis girioj anoj. Jiedu paėjo toliau – rado šaltinuką.
– Na, dabar tai jau atsigersu!
Priėjo jie prie vandens – klauso toj mergaitė, kad kas kalbas vandeny:
– Kas iš manęs gers, tai pavirs in vilką.
Sako ji:
– Negerk, brolyti, ba pavirsi in vilką, sudraskysi mane.
Jis paklausė, negėrė. Paėjo toliau – pamatė jis vėl šaltinį. O toj jo sesuo vėl girdė iš vandens sakant:
– Kad kas iš manęs išgers, tai stos ožiuku.
Jau jis lenkėsi gerti, o ji jam sako:
– Negerk, broleli, ba pavirsi in ožiuką, pabėgsi no manę.
Jis, negalėdams pakęstie gert, pasilenkęs paragau to vandens. Kaip tik srūbterė, teip ir stojo ožiuku. Verkia nabagai an savo nelaimių. Toliau sako sesuo:
– Neverk, ožiuk, aš tave niekur nepaliksu, būsi su manim drauge, kol aš gyva būsu.
Tuo nusijuosė aukso juostelę, aprišo ožiukui an kaklo, pasidarė šniūrelį ir vedėsi. Jiedu ėjo ėjo per tą girią – rado jiedu tokį urvą su durelėm. Labai patiko jai ta vieta, ten jiedu apsigyveno. Ji sau, būdavo, pasirenka vuogų, riešutų, o ožiukui parenka gražių žolelių, parnešus pašeria. Ir teip jiedu ten gyveno.
Ale sykį atjojo karaliūnas in tą girią an medžioklės. Pradė šaudyt, šunes lotie, an ragų trūbyt, zuikius baidyt. Išgirdo ožiuks tuos kūkavimus medinčių – sako jis:
– Sesute, leisk tu mane ir tenai, ir aš norėčia ten būtie.
Sako:
– Aš tave leisu, ale žiūrėk, vakare kaip parbėgsi, tai sakyk: „Sesele, leisk mane“, – tai aš tave įleisu, atidarysu dureles.
Atidarė dureles – išbėgo ožiuks. Tas ožiuks nubėgo netoli medinčių. Pamatė karaliūnas, kad ožiuks su aukso juosta an kaklo, – tuo pasileido vyt visi. Jis parbėgo pas dureles, pašaukė – inleido. Ir anie paskui! Pamatė, kad ožiuks per dureles inlindo in urvą, – tuojau táis dureles išlaužė, ir inėjo tenai karaliūnas. Toj pamatė, kad atėjo vyriškas su aukso karūna an galvos, – labai nusigando. O ji buvo labai graži. O jis labai nusistebėjo, kad ji tokia graži, kad jis kitą tokią netiki matyt an svieto. Sako tuo jai:
– Mažu tu nori keliaut su manim in mano dvarą ir būt mano mylima moteria?
Toj mergina tuo palinko jo norui.
– Ale, – sako, – aš ir ožiuką savo nepaliksu.
Tuo pajėmė ožiuką, ir nukeliau in dvarą. O žinoma, kaip pas karalius viskas grait aina, tai tuo jiedu ir apsipačiau. Po pergyvenimui metų moterystėj sulaukė jiedu sūnų.
Dasigirdo toj močeka ragana, kad jau ji karalienė, – o ji ir turėjo dukterį. Sako toj duktė:
– Ar jai būtie karaliene?.. Aš tai bent jau būčia karalienė.
Toj ragana tuo su dukteria jau buvo ten. Pasivertė in vieną tarnaitę, o atėjus sako karalienei:
– Tu dabar esi silpna. Pataisėm mes tau pirty vonią – aik išsimaudyk, tai gausi sylos ir sveikatos.
Nuvedus podino pirtį gerai pakūrė ir uždarė, o karalienė turėjo užtrokštie. O ta ragana savo dukterį kreivą, su viena akia paguldė in lovą, in vietą karalienės.
O karalius, kada tai viskas stojos, buvo an medžioklės. Kada sugrįžo karalius, išgirdo, kad gimė jo sūnus. Jis iš džiaugsmo norėjo priait prie lovos savo mylimos pačios. O toj ragana sako:
– Karaliau, neik prie lovos, tegu silsis.
Jis ir atstojo. O ji nenorėjo leist, kad jis nepažintų, ba tos raganiūkštės buvo ir veidas šiurkštus.
Vakare jau visi miegojo, tik viena nešiotė prie vygės vaikelio nemiegojo. Susyk atsidarė durys, atėjo karalienė. Jai išrodė, pajėmė vaikelį an rankų, pavalgydino, paguldė, užklojo ir sako:
– Mano mielas vaikeli, ateisu da du vakaru pas tave, o paskui aisu in amžiną pakajų.
Praaidama ožiuką paglostė ir išė.
Anryt nešiotė (momka) klausė sargų, ar ėjo kas iš lauko in pakajus. Tie atsakė, kad nieks nėjo.
Kitą vakarą atėjus, vėl teip padarius, pasakė, kad
– Da vieną vakarą ateisu, o paskui aisu į amžiną pakajų.
Anryt toj momka pranešė tą visą atsitikimą karaliui. Vakare atėjo karalius in vaikelio stubą pas momką. Kaip tik jau buvo naktis, atėjo karalienė vėl. Sako:
– Mano mielas vaikeli, jau atėjau tave atsisveikyt paskutiniu sykiu: aisu jau in amžiną pakajų.
Tas karalius, gerai pažinęs savo pačią, tuo puolė prie jos, sakydams:
– Ar tu mano pati?
Sako:
– Aš tavo mylima pati. Mane ragana užtroškino.
Ir tuo stebuklingai ji vėl atsigaivino ir stojo pas karalių sveika. O tą paskutinę naktį kad ją būt nieks nesulaikęs, tai jau ji būtų daugiau neparėjus. Tada tuo karaliaus tarnai išėmė iš lovos tą raganiūkštę ir tą raganą, sukrovė malkų laužą ir abi sudegino. O jiedu ilgus metus dailiai ir laimingai karaliavo.

PATEIKĖJAS: Jonas Kamarauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 246-248, Nr. 163
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal