Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3718&FId=5896&back=home

PAVADINIMAS: [Apie bevaikių porą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie bevaikių porą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kada tai jau labai seniai trisdešimtoj karalystėj gyveno žmogus su pačia. Jie jau buvo vidutinėj senatvėj, o vis nesulaukė vaikų. Už jų namų buvo labai gražus sodas su visokiais vaisiais. Jis prigulėjo raganai, o buvo aptvertas didele, aukšta tvora teip, kad per ją sunku buvo perliptie.
Sykį toj jo pati pamatė, kad tame sode labai puikūs obuoliai. O jai teip pakvipo, kad sako: „Jeigu aš jų negausu pavalgyt, tai jau aš turu mirtie“. Išgirdo tokią jos kalbą vyras, o gailėdams, kad nenumirtų, perlipo per tą tvorą, nuskynė kelis obuolius. Toj jo boba kaip suvalgė tą porą obuolių, ji teip užsimanė da daugiau, kad ji negal trivot. Sako:
– Aik da mā nuskink, o jei ne, tai jau mā bus galas!
Bijodams žmogelis, kad nenumirtų pati, nuvėjęs perlipo per tvorą ir skina obuolį. Kaip jis tik prie obels, jau toj ragana, katrai prigulėjo tas sodas, – pas jį. Sako:
– Aš tave jau sudraskysu, ko tu mano obuolius skini!..
Jis persigandęs sako raganai:
– Mano pati teip užsimanė šitų obuolių, kad jeigu ji negautų jų, tai jau mirtų.
Ragana sako:
– Na, kad teip, tai paliksu tau gyvastį. Gali skint obuolių ir nešt tu jai, o kad tuos obuolius suvalgys, tai ką nuo tų obuolių pagimdys, tai jau bus mano. O jei nenori, tai aš tave sudraskau.
Žmogus iš baimės viską pažadėjo. O kad gimė duktė, atėjo ragana, atėmė tą mergaitę. Pas save ją gražiai paaugino. Tos mergaitės užaugo plaukai teip ilgi, kad supindavo kasą no trijų sieksnių. Toj mergina buvo labai graži. Toj ragana, bijodama, kad kas jai ją nepavogtų, davė pastatyt aukštą bokštą, ir viršuj tik buvo langelis, o apačioj jokių durių nebuvo. Toj ragana tą merginą nugabeno in tą bokštą, per tą langą ją ten pasodino ir jai teip pasakė:
– Aš kaip atnešu tau valgyt, tai teip aš tau sakysu: „Nuleisk šilkų kaselę“, – tai tu nuleisk savo kasą, o aš tąj kasa užlipsu pas tave.
Ir teip, būdavo, lipinėja pas ją.
Sykį viens karaliūnas, medžiodamas tuose laukuose, išgirdo apė tokią raganos kalbą. Tuo kaip tik toj ragana nulipus nuvė. Atėjęs karaliūnas sako:
– Nuleisk šilkų kaselę.
Toj merga nuleido kasą – karaliūnas užlipo. O kada užlipo, pamatė ji, kad vyriškis pas ją. Iš pradžių ji nusigando, bet toliau kaip karaliūnas pradėjo jai šnekėt – sako:
– Aš esiu karaliūnas – mažu tu būtum man už moterį?
Toj mergina pamislio: su jaunu vis būtų geriau gyvęt ne kaip su sena ragana, – sako:
– Būsu.
Ir davė jam ranką.
– Ale, – sako, – kaip aš iš čia galėčia išlipt? Ragana mane lanko iš ryto, o tu ateik vis vakare, o ateidamas atnešk tu mā šilkų – aš nusivysu virvę ir nusileisu.
Tai, būdavo, kaip jis ją atlanko vakare, atneša jai šilkų.
Po kiek dienų sykį toj mergina, traukdama tą raganą, teip pratarė – sako:
– Kas tai yra, kad tu sena, o tokia sunki? Karaliūnas jaunas, o daug lengvesnis.
Toj ragana tuo suprato, kas čia yra. Užlipus tuo pradėjo an jos bartis:
– O tu tokia ir tokia, bedieve! Aš tave čion pasodinau, kad prie tavęs nieks nepriaitų, o tu jau užsitrauki karaliūną!..
Perpykus tuo pajėmė žirkles, nukirpo jos kasą ir ją nunešė in tyrus laukus. Ten ją paliko, kur ji turėjo didelį vargą vargtie. O ta ragana atėjus užlipo an to bokšto ir sėdi.
Vakare atėjo karaliūnas, sakydams:
– Nuleisk šilkų kaselę.
Toj ragana nuleido tą kasą – jis užlipo. Kaip tik užlipo, teip toj ragana šoko an jo, sakydama:
– O ką, atėjai pas savo mieląją?.. Nėr tavo paukščio lizde: jau išlėkė. Jau tu jos nematysi daugiau an svieto!
Šoko ragana visu smarkumu an jo. O karaliūnas persigandęs puolė iš to bokšto. Ale visai neužsimušė, o katė raganos atbėgus išlupo karaliūnui abi akis. Pagulėjęs karaliūnas, kol perkentė skaudėjimą, o paskui vaikščiojo po girią, mito šaknimis, kol jis pataikė nuveit in táis pūstynes, kur jo merga buvo. Toj mergina jį pažino, atbėgus verkdama apsikabino jam an kaklo. Jos gailių ašarų užpuolė jam an akių, ir jis pražiūrėjo. O kada pražiūrėjo, pajėmė ją už rankos, parsigabeno in savo dvarą, ir tuo apsivedė. Potam toliau dailiai ir laimingai karaliavo, nedatirdami jokios nelaimės.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 248-250, Nr. 164
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal