Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3741&FId=5915&back=home

PAVADINIMAS: [Apie tris mažus žmonelius girioj]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie tris mažus žmonelius girioj]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąsyk našlys ir našlė, turėjo abudu po mergaitę. O jiedu netoli viens kito gyveno, tos mergaitės nuolat subėgdavo in krūvą.
Sykį sako toj našlė:
– Kad tavo tėvas mane imtų, tai aš tave labai mylėčia. Praustis tau vis būtų pienas, o gertie – vynas. O mano dukterėlei praustis – vanduo, gert – ir vanduo.
Toj mergaitė pasakė teip tėvui, ką anoj šneka. Tas tėvas tuojaus ją parvedė. O kaip parvedė, močeka savo dukteriai duoda pieno praustis ir vynu girdo, o vis negraži, o šitai – vandeniu praustis ir gert vanduo, o vienok kasdien vis da ji buvo gražesnė. Toliau pradėjo močeka ją visai nekęstie ir vis mislio, kur jai galą padarytie, kad nesivalkiotų po akių. Sykį padavė duonos šmotelį ir kašiuką, sako:
– Aik in girią, parnešk man pilną kašių žemvuogių. – O tai buvo žiema.
O toj mergaitė sako:
– Kur aš galiu gautie žiemą vuogų?..
– Kas man darbo!.. Jei neparneši, nepasirodyk man in akis!
Pajėmus tą duoną ir kašiuką, nuvėjo in girią. Pamatė ji girioj mažą stubelę. Per langą pamatė, kad yr stubelėj trys mažiukai žmonės. Atėjus sako:
– Ar negalėčia užeit pas jus in stubą?
Anie sako:
– Gali.
Atėjus in stubelę, atsisėdo an suolelio pas pečių ir graužia tą duoną. O tie žmonės klausia:
– Iš kur tu ir ko atėjai in girią?
Sako:
– Mane močeka išvarė vuogų rinktie, nors niekur aš jų nerasu.
Sako tie žmonės:
– Mažu tu mum duotum duonos?
Toj mergaitė perlaužė pusiau tą duoną ir padavė tiem žmonėm. O kad jau jie tą duoną suvalgė, padavė mergaitei šluotą, sako:
– Aik nušluok sniegą no durelių.
O kad nušlavė, žiūri ji, kad jau tokios gražios vuogos išaugę! Ji tuo tų vuogų pridėjo pilną kašių.
Paskui tie žmonės šnekasi:
– Kad ji tokia gera, kuom mes ją apdovanosim?
Viens sako:
– Aš ją apdovanoju didele laime.
O kits sako:
– Aš ją teip apdovanoju: kad ji žodį tars, tai vis raudonasis iš burnos išpuls.
O trečias sako:
– Aš ją teip apdovanoju, kad ją pajims karalius už moterį.
Padėkavojo toj mergina tiem žmoneliam ir parė su vuogom namo. O parėjus sako:
– Labas vakaras.
Kaip tik tarė žodį, teip vis puolė po raudonąjį iš burnos. Kada toliau pasakojo savo atsitikimą, ir vis biro iš burnos raudoniejai. Pripuolė pilna stuba pinigų.
Matydama močeka jos tokią laimę, sako:
– Kad ji tokią laimę gavo, mano mergaitė da geresnę gaus.
Pridėjo jai pyragų, sviesto, sako:
– Aik ir tu in tą stubelę, tai ir tu parneši vuogų.
Nuvėjo in girią – rado tą pačią stubelę. Inėjus atsisėdo an suolo ir valgo pyragą su sviestu. O tie žmonės sako:
– Duok ir mum valgyt.
Sako toj merga:
– Aš tik sau turu.
Toliau sako tie žmonės:
– Imk šluotą, aik nušluok no durių sniegą.
– Nušluosit ir páts: ar aš jūs tarnaitė?!
Dabar jau ji aina, suvėdus pyragą. O tie žmonės sako:
– Kad ji tokia netikus, kuom mes ją dovanosim?
Viens sako:
– Aš ją apdovanoju: kaip ji dabar jau brudas, tai ji no šios dienos da bus brudesnė.
O kits sako:
– Aš ją teip apdovanoju: kad ji tik žodį tars, tai vis prie kiekvieno žodžio iššoks iš jos burnos vis po rupūžę.
O trečias sako:
– Aš ją teip apdovanoju, kad ji tur mirt baisiu smerčiu.
Močekos duktė išėjo, paieškojo vuogų – niekur nerado ir parė namo. O kad pradėjo pasakot, tai prie kiekvieno žodžio vis iš burnos iššokdavo po rupūžę – prišoko pilna stuba rupūžių.
Pamačius tai močeka visai perširdo an podukros. Tuo ją apkabino šlapiom tolkom, padau kirvį in rankas, sako:
– Aik tu an upės, išsikirsk aketę ir išskalbt tolkas.
Toj mergina tuo ir nuvė an ledo, išsikirto aketę ir skalbia. In tąsyk atvažiau karaliūnas. Sako:
– Ką tu čia veiki?
Sako:
– Močeka išvarė tolkų skalbt.
Kaip tik ji pratarė, teip ir pradėjo po žodžiui birt pinigai. Karalius, matydams, kad iš jos burnos puola pinigai, o da ji ir teip graži buvo, – sako karaliūnas:
– Mažu tu norėtum būtie mano mylima pačia?
Toj tuo apsijėmė. Sėdo in karietą pas karaliūną, parvažiau in dvarą, ir tuo apsiženijo.
Po kokiam ten laikui gimė jų sūnus. Karalienė, kaip tokia gera buvo, paprašė ir savo močeką an baliaus. O kad jau po baliui karalius išjo medžiot, toj močeka, sugriebus su savo dukteria, karalienę išmetė per langą in upę, ir prigėrė, – o pro tuos rūmus upė bėgo. Parjo karalius – jau karalienės nėra. Ale atplaukė upe tokia graži antelė, inlėkė per langą in tą pakajėlį, kur buvo jos vaikelis. Tuo stojo karaliene, pajėmė vaikelį, papenėjo ir vėl paguldė. Ir sako:
– Kad norėtų karalius, kaip aš kitą naktį ateisu, tai jis pajėmęs kardą trissyk mosterėtų an manęs, tai aš vėl stosuos gyva.
Pati pasivertė in raibą antelę, išlėkė ir nuplaukė upe. Momka tai išgirdus tuo nubėgus pasakė karaliui.
Kitą naktį, kaip tik ji atlėkė, karalius mosterė kardu trissyk in ją – karalienė stojo gyva ir sveika ir stojo prie karaliaus. Karalius iš to džiaugsmo padarė didelį balių. Sušaukė visus karalius, kad apsūdyt tą močeką su jos dukteria, kokią jom smertį daryt. Tada visi vienbalsiai nusprendė abi an laužo sudegyt. Ir tuo per tą balių jáis sudegino. O jiedu dailiai ir turtingai karaliau, ba iš jos burnos vis biro raudoniejai.

PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 251-253, Nr. 165
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal