Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3744&FId=5921&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliaus žentą ir žaltį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliaus žentą ir žaltį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno viens toks neturtingas žmogelis, kad jis neturėjo kuom išmaityt savo vienturtį sūnų. Matydams sūnus, kad jiems toliau da blogiau ais, sako jis tėvui:
– Aisu aš in svietą sau duonos pelnytis.
Tėvui nors labai gaila buvo su juom persiskirtie, bet, bėdos prispirtas, turėjo teip stotie. Tas sūnus atsisveikino tėvą ir iškeliau in svietą. Atėjo pas vieną karalių, pristojo pas jį kereiviu. Tuomsyk pakilo karė su kitu karalium, teip, kad ir tas kereivis turėjo stot prieš neprietelių. Toj karėj teip jam pasisekė gerai, teip jis atsižymėjo, kad jį karalius padarė dideliu vyresniuoju. O kada pamušė aną karalių, – o šits karalius turėjo tik vienturtę dukterį, – karalius padarė didelį balių ir visiem pasakė, kad jau ims žentą. O toj karaliūtė prie pietų teip sako:
– Jei kurs apsijims, kad aš pirma mirsu, gyvas su manim žengt in žemę, tai tas bus mano vyru.
Nieks teip nenorėjo. O tas kereivis Jonas teip apsijėmė, kad tik būt karaliaus žentu.
Na, gerai, tuo jis liko karaliaus žentu.
Po vinčiui per kiek ten laiko didelėj meilėj jiem begyvenant, kuom ji ten apsirgo, kad joks gydytojas jos negalėjo pagelbėt, ir ji numirė. O kaip tik numirė, pagal sukalbą turi ir jis gyvas jau ait in grabą. Nesinorėtų, bet varta saugojo, kad nepabėgtų. Kada ją laidojo, ir jį gyvą sklepe uždarė. Padėjo jam stalelį, davė kelias žvakes, keturis kepalaičius duonos, keturias bonkas vyno. Jis, aidams in sklepą, ėmė drauge kardą. Jis ten būdams valgo an dienos po biskį duonos ir vyno geria po vieną burną.
Teip po kelių dienų išlindo iš kampo sklepo žaltys ir aina prie jo pačios grabo. Jis mislio, kad jo pačios nor kūną praryt, – jis, pagriebęs kardą, perkirto žaltį in tris dalis. Toliau iš kito kampo išlindo kits. Pamatė, kad jau tas žaltys perkirstas, – jis atgal in volą. Ne po ilgam išlindo, išnešė įsikandęs tris žalius lapelius. Atėjęs an kožno perkirtimo padėjo po vieną lapelį – tuo tas žaltys pradėjo krutėt, sugijo. Viens nuvė in vieną volą, kits – in kitą, o tie lapeliai liko. Dabar jis mislia: „Mažu tie lapeliai ir žmogui geri būtų?“ Jis atidarė savo pačios grabą, vieną lapelį padėjo an lūpų, kitus du – an akių, – tuojaus atsiduso ir pražiūrėjo. Sako:
– Kur aš dabar esiu?
Tuo jis jai davė biskį vyno, pasodino, davė duonos – ir visai sveika stojo. Atėjo pas duris sklepo, ėmė dundyt. Išgirdo sargai – tuo tie davė žinią karaliui, sakydami, kad kas dunda sklepe. Atėjęs karalius atidarė duris – rado abu gyvu. Su dideliu džiausmu juos išleido. O jis, aidams iš sklepo, pajėmė ir tuos lapelius. Tuos lapelius padavė savo tarnui, sakydams:
– Te tau tuos lapelius. Juos giliai pakavok: mažu man jie bus kada gana reikalingi.
Pergyvenus jam su tąj pačia ten kiek, sumislio – sako: „Jis toks prastas žmogus – aš jį pajėmiau, o dabar mā no kitų karalių gėda. Reiktų kur jį nužudyt“. Liepė parengt laivą, sako:
– Važuosim už marių.
Tuo viskas buvo parengta – sėdo jiedu ir iškeliau. O kada jau nuvažiau toli no krašto, ji susišnekėjo su kapitonu laivo – sako:
– Mes jį išmeskim in marias. O aš tėvui tave pagirsu, tai tu liksi mano vyru.
Sugriebė jį, išmetė in marias. O jo tarnas nusileido luotelį, sėdo ir plaukė pas savo poną. Ale jau rado mirusį. Tai jis su tais lapeliais jį atgydė. Sėdo abudu in luotelį ir – plaukt.
O anie, kaip jau jį paskandino, tai ir apsisukė atgal. Bet Jonui su tarnu teip gerai ėjo plaukt, kad jis pirma parplaukė, o atėjęs pas karalių, papasakojo savo atsitikimą. Karalius nenorė tikėtie, bet sako:
– Tuo pasirodys visa teisybė.
O kada jau parplaukė tas laivas, tada karalius juos uždarė kitoj stuboj. O kaip atėjo duktė, klausia karalius:
– Del ko grįžot?
Sako:
– Tėveli, kad mum nelaimė atsitiko: numirė mano vyras.
– O kur jūs jį padėjot?
– N’o kur padėsi: negyvą išmetė kapitonas in vandenį. Tai da gerai, kad jis toks geras žmogus, o teip tai būčia bijojus su negyvėliu grįžtie.
Teip tėvas pamatė, kad tai jau buvo teisybė. Nuvėjęs atidarė duris, sako:
– Ar tu pažįsti, kas ten sėdi?
Tuo toj jo pati, puolus an kelių, meldė dovanojimo. Ir jis jai dovanojo, bet tėvas nedovanojo. Sako:
– Kada tu buvai numirus, jis gyvas su tavim ėjo in žemę, jis tave atgydė, o tu jam šiteip padarei...
Tuo karalius pasodino abudu su tuom kapitonu in kiaurą laivą, išvežė an marių ir paskandino. O Jonas vedė sau kitą pačią, o karalius Jonui pavedė karalystę.

PATEIKĖJAS: Mažeika

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 258-260, Nr. 168
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal