Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3745&FId=5923&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną vandraunyką]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną vandraunyką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas karalius su pačia, turėjo jiedu vieną dukterį. Sykį toj duktė nusimovus žiedą pasidėjo ant lango ir pamiršo. Nežinau, kaip ten buvo, kad tas žiedas išpuolė per langą, o antis prarijo jį. Kaip jau to žiedo nerado, karalius užbaudė vieną tarną savo, sakydams:
– Tai tu jį pavogei. Ba čia daugiau nieks nevaikščioja, kaip tik tu. O jeigu tu tą žiedą už dviejų dienų neatrasi, tai turėsi gyvasčiu užmokėt.
Tas tarnas iš prigimimo suprato paukščių kalbą. Nieko nežinodams apė tą žiedą, labai nusiminė: kas čia bus?
Sykį sėdi atsidaręs langą, mislia apė tą žiedą. O ten buvo šioželka ir antys plaukiojo. Klauso, kaip šnekas antys. Viena sako – teip, kita – teip, o viena sako:
– Aš žiedą prarijau – dabar man sunku gūžy.
Tuo nuvėjęs pagau tą antį, papjovė – rado žiedą ir sugrąžino karaliūnaitei. Karalius jį už tai norėjo dideliai apdovanotie. Jis sako karaliui:
– Aš nė jokių dovanų nenoru, duok man tik arklį – aš mėgysu jotie svieto vandravot.
Karalius tuo jam davė gerą, stiprų arklį. Jis sėdęs išjo.
Teko jam jot pro vieną upę. Pamatė vandens išmestas an kranto tris žuvis. Klauso – jos šneka – sako:
– Dabar tai jau mes užtrokšim.
Pasigailėjo jis jų, nusėdęs nuo arklio, sumetė jis jáis in vandenį. Tos žuvys iš vandens iškėlė galvas ir suriko:
– Kad tu mum tokią geradėjystę padarei, mes tau būsim kada pagelboj.
Pajojęs keliu toliau, pamatė an kelio daug skruzdėlių. Išgirdo jis jų kalbą. Sako:
– Kaip tie žmonės ir gyvuliai negerai daro, kad mus teip kojom trempia. O dabar šits arklys ar mažai mūs nuslėgs...
Išgirdęs jis tokią kalbą, jis savo arklį pasuko šalia jų. Skruzdėlių karalius sako jam:
– Kad tu mūs teip pasigailėjai, tai mes už tai tau būsim pagelboj.
Pajojęs toliau, prijojo girią. Pamatė, kaip varnai mėtė varnukus iš lizdo, sakydami:
– Aikit an savo maisto – gana mum jus šert.
Tie, išpuolę iš lizdo, sparnais plezdeno – palėkt da negali. Klauso – jie šneka:
– Jau dabar tai mum bus galas gyvenimo... Palėkt negalim – turėsim gaišt no alkio.
Išgirdęs jis jų tokią kalbą, pasigailėjęs jis jų. Tuo nusėdęs no arklio, išsitraukė savo kardą, perdūrė savo arklį, tuos varnukus atnešęs patupdė an to negyvo arklio:
– Na, dabar, – sako, – maitykitės.
O tie varnukai pratarė:
– Už tokią tavo geradėjystę, kad tu mus no smerties išgelbėjai, tai mes tau būsim pagelboj.
Jau jis, arklio neturėdams, nuvė pėkščias. Ėjo ėjo, priėjo didelį miestą. Pamatė an rinkos pulką žmonių. Klausia:
– Kas čia yra?
Sako:
– Karaliaus duktė ieško sau vyro. Jei kas išpildys jos įsakymą, tai bus jos vyru. O jei apsijėmęs neišpildytų, tai gyvasčiu turi užmokėt už tai.
Pamatė keleivis, kad tokia graži karalaitė, – jau jis nieko netbodams, nors ir galvą reik padėtie. Jis tuo nuvė pas karalių, pasako, kad jis išpildys karalaitės įsakymą.
Gerai, kad teip. Tuo nuvė pas marias, nusimovė [karalaitė] no piršto savo žiedą ir metė in gilumą marių.
– Dabar, – sako, – išimk tu mā tą žiedą.
Ten jam bestovint, pamatė – tos trys žuvys išplaukė prie krašto ir išmetė žiedą an kranto. O jis pajėmęs padavė karalaitei. Toj karaliūnaitė sako:
– Da dusyk turėsi išpildyt mano įsakymą.
Pajėmė dešimts maišų aguonų, sode pasėjo.
– Dabar, – sako, – surink táis aguonas iki vienai.
Tai dabar surink dešimts maišų aguonų, jei išmintingas! O jei nesurinks, tai gyvybės reiks nustot. Sėdi sode ir verkia. Atbėgo tos skruzdėlės, o jų buvo didelė daugybė, – jos tuo kaip bematant surinko aguonas in maišus iki vienai.
Anryt karaliūnaitė atėjo in sodą su tarnais, mislydama, kad tų aguonų nesurinko o jau jam galvą kirs. O kad atėjo in sodą, pamatė, kad visa dešimt maišų pripildyta aguonom. Sako pana:
– Kad tu ir išpildei mano du paliepimu, ale da tu mano vyru vis nebūsi, pakol tu mā parneši obuolį no medžio gyvenimo.
O jis ir mislia neapmislio, kur tas medis auga. Nors jis niekad nemislio jo rastie, vienok išsirengė in kelionę. Ėjo ėjo, perėjo jau tris žemes, priėjęs girią, atsisėdo po medžiu, mislydams nakvotie. Susyk išgirdo jis ošimą paukščių sparnų. Sutūpė in tą medį, kur jis sėdėjo, o tuo ir nupuolė iš medžio jam an kelių aukso obuolys. Jis kaip tik tą obuolį pajėmė, tuo atlėkė trys varnai ir nutūpė jam an kelių, sakydami:
– Mes tie páts varnai, katruos tu išgelbėjai no alkio, o mes užaugom. Išgirdom, kad tu ieškai obuolio no medžio gyvenimo, tei mes nulėkėm už marių an pats krašto žemės, parnešėm mes tau obuolį no medžio gyvenimo.
Jis tą obuolį parnešęs padavė karaliūnaitei. O toj karaliūnaitė ėmus perpjovė pusiau, davė jam pusę ir pati pusę suvalgė. No to obuolio stojo terp jų didelė meilė. Tuo surengė balių, buvo vestuvės. Po vestuvių dailiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Aidukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 260-262, Nr. 169
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal