Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3746&FId=5925&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip vienas kriaučius liko karaliaus žentu]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Kaip vienas kriaučius liko karaliaus žentu]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk viens kriaučius siūdams po langu išgirdo, kaip viena boba, nešdama virtas slyvas parduot, rėkė:
– Slyvų virtų parduot, slyvų!..
O kriaučius sako:
– Teta, aik šę, čia pirkiks tavo tavoro.
O kad atėjo boba su puodu slyvų, liepė jis jai pasvert viso keturis lūtus, o kad ne, tai gali svert visą ketvirtą dalį svaro. Toj boba jam pasvėrė, o jis atsiriekė duonos riekę, apšmerau su slyvom, valgė, kiek norėjo, galą riekės pasiliko pavakariam. An tų slyvų ėmė lėkt musės. Jis kaip rėžė skuduriu – užmušė septynias muses. Jis tuo iškirpo platų diržą, pasiuvo ir literes an jo išsiuvo raudonais šilkais, kad vienu kirčiu septynias galvas kerta, ir tuo apsirengęs išėjo svieto vandravot. Ėjo ėjo kaip jis ten ilgai, atėjo pas vieno karaliaus miestą, atsigulė an pievos ir užmigo. Ten vaikščio karaliaus tarnai – pamatė, kad guli koks keleivis su parašu: vienu kirčiu septynias galvas kerta. Tie tarnai nuvėję pranešė apė tai karaliui, kad toks ir toks karžygis miega. Karalius pasiuntė savo vieną tarną, sakydams:
– Aik tu pas jį ir lauk, kol jis išsimiegos. O kad pabus, tai tu jam taip sakyk: mažu jis norėtų pas mane pristot kereivijon.
Atėjęs tarnas laukė, kol kriaučius išsimiego, o paskui, iš lengvo prisiartinęs, tarė:
– Karalius mane atsiuntė pas tave: ar tu nenorėtum ait pas jį tarnautie?
Sako kriaučius:
– Aš čia tik del to atėjau.
Su tarnu tuo nuvėjo pas karalių. Karalius jį maloniai prijėmė, davė jam skyrium stubą. Toliau ėmė visi vyresniejai terp savęs kalbėt:
– Mes turim visi pamest tarnavę, ba jeigu kada su juom susipykt, tai jis mus visus užmuš.
Davė apė tai žinią karaliui. Karalius išsyk norė jį pavaryt, ale sako:
– Jeigu aš jam teip pasakysu, jis perpykęs mane užmuš, visą giminę mano, o da [norės] būt ir karalium an mano sosto.
Karalius mislio mislio, ale jis išsimislio teip padaryt. Sako:
– Čia yra mano giriose du milžinai – no jų daug mes turime nukentėtie. Jei tu juos užmuštum, tai būtum mano žentu ir da duočia tau pusę karalystės. – Karalius tik norėjo jį nusiųst in girią, kad tie milžinai jį užmuštų. – Duosu tau da šimtą raitų in pamačį.
Kriaučius apsimislio: karaliūnaitę ir pusę karalystės ne kožną dieną gali gautie. Sako kriaučius karaliui:
– Man tavo pagelbinykai mažai ir reikalingi. Kas kerta vienu kirčiu septynis, tam du ir ne per baisūs.
Kriaučius neilgai laukęs išsirengė in kelionę, o šimtas raitų lydėjo paskui. Kada atėjo pas tą girią, sako jis savo pasekėjam:
– Jūs čia likit, o aš viens su jais apsidirbsu.
Nuvėjęs in girią, pamatė – milžinai miega po medžiu. Kaip kvapą in save traukia, tai šakos žemyn linksta. Jis prisirinko akmenų, insilipo in medį ir leido akmeniu vienam in krūtinę. Tas pabudęs anam sako:
– Kam tu in mane metei akmeniu?
O anas sako:
– Aš nemečiau. Tai tu sapnavai.
Sugulė ir vėl užmigo. Kriaučius metė kitam in krūtinę akmeniu. Tas pabudęs sako:
– Kodėl tu mėtai akmenais?
Anas vėl sako, kad – ne. Pradėjo jiedu bartis. O kaip jau inpyko, pradė medžius rautie, laužytie ir muštis. Tol mušėsi, kol abudu pailso ir puolė an žemės ką tik gyvi, ale jau pasikelt negalėjo. O kriaučius tuo iššoko iš medžio, išsitraukė kardą ir nukapo abiem galvas. Paskui, atėjęs pas tuos raitelius, sako:
– Jau abiem nukapojau galvas. Karė buvo baisi, medžius išrovę gynėsi, o bet aš juos nukirtau.
– Ar jus jie nė neronijo?
– Ne, jie man nė plaukų nepajudino.
Anie nenorė tikėtie, bet nujojo – rado medžius išrautus ir abu [milžinu] negyvu. O kad sugrįžo pas karalių atimt pelną, karalius sako:
– Da turi vieną mano įsakymą išpildyt. Čia yra girioj baisus vienragis žvėris, kuris daug negero daro žmonėm ir gyvuliam. Jei tu tą užmuši, tai gausi ranką mano dukters.
Kriaučius, pajėmęs kirvį, nuvėjo in girią. Ilgai ieškojo, kol jis rado tą vienragį. O kad tas vienragis pamatė kriaučių, jis su tuom savo ragu atbėgęs norėjo nudurt. O kriaučius tuomsyk stojo už medžio. Vienragis atlėkęs smarkumu kaip dūrė ragu – ne in kriaučių, ale tiesiog in kamieną medžio. Ragas jo inlindo in medį ir stovi teip kaip pririštas, ištraukt negali. O kriaučius tuo kirviu jį sukapojo. Sugrįžo pas karalių – gavo dukterį už pačią ir pusę karalystės. Padarė didelį balių. Ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 262-265, Nr. 170
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal