Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3753&FId=5937&back=home

PAVADINIMAS: [Apie du brolius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie du brolius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk vienoj karalystėj atsirado toks baisus girinis kuilys – šernas, kad buvo didelė bėda tam karaliui gyvęt. Negalėdavo nieks nė artyn prie tų girių priaitie. Tada karalius davė tokį insakymą: jei kas atsirastų o tą kuilį užmuštų, tai tam jis atiduoda savo vienturtę dukterį.
Išgirdo apė tokį įsakymą du broliai. Viens, vyresnis, buvo pavydus ir piktos širdies, o antras buvo teisingas ir geros širdies. Atėjo pas karalių sakydami, kad „mes mėgysim ait užmušt tą kuilį“. O karalius teip sako jiem:
– Jūs abudu neikit krūvoj – gali terp jūs būtie vaidas. Aikit viens iš vienos pusės, kits – iš kitos.
Jiedu paklausė karaliaus: viens nuvė iš vienos pusės girios, kits – iš kitos.
Jaunesnis aidams girioj patiko tokį senuką. Tas senukas jam sako:
– Kaip tu esi geros širdies, te, aš tau duosu šitą iešmą, tai tu su šituo iešmu nudursi tą kuilį. O be jo nieks jį neužmuš.
Padėkavojo tam senukui už jo dovaną ir nuvė toliau in girią. Ką tik no to senuko atsitraukęs, tuo jis pamatė tą kuilį. O kuilys pamatęs išsižiojęs atbėgo an jo. Jis tą iešmą atstatęs kaip dūrė – pataikė tiesiog in širdį, ir tuo pastipo. Dabar ką jis darys? Palikt girioj jis jo negali, ba kits pajėmęs gal nugabęt karaliui ir likt jo žentu. Tai jis tą kuilį – an pečių ir olio pas karalių! Atėjo in kitą pusę girios – rado pas vieną žmogų šokant ir geriant. O ir jo brolis ten buvo užėjęs pasilinksmint da prieš matymą kuilio. O kad išėjo tas jo brolis iš linksmybių, pamatė, kad jau jo brolis neša kuilį karaliui! Užėjo jam didelis užvydėjims, kad jau jo brolis bus karaliaus žentas, o jis – ne, – sako jis:
– Brolau, nuilsęs – užeik čia, atsisėsk, išgerk vyno stiklelį,
Anas, nieko nemislydams blogo, atėjęs savo broliui papasako, kaip jam atsitiko. O ans brolis jį pralaikė iki vakarui, o vakare abudu ėjo. Kaip tik stojo an vieno tilto, ans piktasis ėjo paskui – teip ir davė šitam kuilį nešančiam in galvą. Tas ir liko an vietos negyvas. Jis jį nuvilko po tiltu ir užkasė, pats užsidėjo kuilį an pečių. Parnešęs pas karalių, pasakė, kad tai jis užmušė jį. Karalius jį apženijo su savo dukteria. O kaip klausė apė jo jaunesnį brolį, tai jis sakė, kad tai kuilys kur turėjo jį sudraskyt.
Sykį atsitiko, kad ginė piemuo gyvulius per tą tiltą. Pamatė po tiltu baltą kaulą. Pamislio: „Bus mā dūdelė“. Jis nuvėjęs pajėmė tą kaulą, padarė dūdelę. Kaip tik pridėjo prie lūpų, toj dūdelė pati teip ištarė:
– Klausyk klausyk, piemenėli, mane brolis užmušė ir čia po tiltu pakasė už girinį kuilį, paskui karalių apgau, karaliūnaitę gau.
Tas piemuo kam tik duodavo tą dūdelę, tai ji vis teip dūduodavo. Toliau jau davė žinią karaliui – tam ir teip dūdavo. Tada atėjo po tuo tiltu, iškasė jo kaulus, palaidojo an kapinių ir pastatė jo atminčiai parašą. O tą savo žentą tuo in maišą inkišo ir paskandino no to paties tilto upėje. Užtai ir dabar da yra priežodis, kad nekaltas kraujas niekad neprapuola.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 272-273, Nr. 176
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal