ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3755&FId=5941&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalių ir jo žentą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karalių ir jo žentą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienam sodžiuj netoli karaliaus miesto vienos neturtingos moteriškės gimė sūnus su marškinukais. Tuomsyk boba nusprendė, kad tas vaiks bus šešiolikos metų, tai jis liks karaliaus žentu. Tokia šnekta daėjo iki karaliui. Karalius atvažiau pasirengęs kokiu ten kupčium, sako:
– Tu neturtinga, neturi kuom maitytis – parduok tu mā jį. Aš jį gražiai užaugysu.
Motina iš pradžių nenorėjo, bet kaip pamatė pinigus, pardavė vaiką. Gau šimtą raudonųjų. O tas karalius išvažiau. Pavažiavęs prie marių indėjo tą vaiką in skrynutę, uždarė ir paleido an marių, sakydams:
– Dabar čia tu būk mano žentu...
Tą skrynutę vilnys nunešė prie krašto pas vieną ūkinyką prie didelio kelio. Sykį išėjo tarnas pas mares – pamatė skrynutę dailią plaukiojant. Mislio, kad su kokiais brangiais daiktais. O kad ištraukė skrynelę, atdaręs rado vaiką gyvą ir sveiką. Parnešė jis tą vaiką pas savo ūkinyką. Tie žmonės neturėjo vaikų, tai jie tą vaiką užsiaugino iki šešiolikos metų.
Sykį važiau karalius tuom keliu, no blogo oro užvažiau pas tą ūkinyką. Pamatė karalius, kad vaikščioja toks dailus vaikinas. Sako karalius:
– Ale turi dailų sūnų.
O tas žmogus sako:
– Tai ne sūnus. Šešiolika metų atgal bernas jį rado ant marių skrynutėj. Jis jį pargabeno, tai ir dabar jis pas mus.
Karalius suprato, kad tai tas pats, – sako:
– Aš norėčia parašyt laišką pas karalienę. Aš ilgai nesugrįšu, o jai vieną daiktą pamiršau pasakyt. Ar tas vaikins negalėtų nunešt? O aš jam už kelią duosu porą raudonųjų.
Sako žmogus:
– Tegul neša.
Karalius tuo parašė pas karalienę, kad „kaip jis tik atneš tau laišką, tai tu jį liepk užmušt, ir pakavokit, kol aš sugrįšu“.
Pajėmė tas vaiks laišką ir iškeliau. Beaidams suklydo, o an vakaro pateko in girią. Beaidams tąj giria, pamatė jis mažą žiburuką. O kad atėjo, rado stubelę, toj stubelėj – seną bobą. Toj boba klausia jo:
– Iš kur ir kur kelią laikai?
– Ainu pas karalienę su raštu. Ar negalėčia čia pas jus pernakvot?
– Tu žinai, vaikeli, kad čia žmogžudžių stubelė. Jie parėję tave užmuš.
– Kaip bus, teip bus: vis tiek toliau keliaut negaliu.
O kad sugrįžo žmogžudžiai, sako:
– Ko šits čia atėjo?
O ta boba sako:
– Jis nieko nekaltas. Jis suklydo čia. Jis aina su laišku pas karalienę.
Tuo pajėmė tas vyresnysis tą laišką. Atplėšęs perskaitė, kad kaip tik ateis tas jaunikis, tai tuo jį užmušt. Tas vyresnis žmogžudis tuo tą jo laišką paniekino, o parašė, kad kaip tik ateis tas jaunikis, tai ko no greičiausia jį apženyt su dukteria. „Žiūrėk, kad būt išpildytas mano įsakymas“. Anryt padavė jam tą laišką ir parodė tikrą kelią. O kad jis nunešęs padavė karalienei tą raštą, anoj išpildė įsakymą karaliaus ir tuo apženijo.
O kad sugrįžo karalius, dasižinojo, kad jau jis su jo dukteria ženots. Klausia karalienės, kodėl ji teip padarė. Toj parodė jo paties raštą, kad tai tas pats jo raštas, jo ranka rašytas.
– Aš buvau parašęs, kad kaip tik ateis, tai jį užmušt. O kas čia parašė, tai aš nežinau.
Karalius iš piktybės kone pašėlo. O atėjęs pas žentą, sako:
– Tau šits dykai nepereis. Jei tu nori būt mano žentu, tai tu turi mā parnešt no velnio galvos tris aukso plaukus.
O jis sako:
– Aš velnio nebijau – aš tuo parnešu.
Atsisveikino karalių ir pačią ir išė. O karalius jį ten tik norėjo nusiųst, kad jį ten sudraskytų. Po ilgai kelionei jis priėjo prie vartų didelio miesto. Vartinykas klausia jo:
– Koks tu mistras esi, kad nori čia pereit?
Sako:
– Aš viską moku.
– Tai tu man pasakyk: kad mūs mieste pirmiau šulnys vynu tekėjo, o dabar nė vandens nėra.
Atsako jis:
– Aš kaip grįšu, tai tau pasakysu.
Nuvė toliau. Priėjo prie kito miesto. Vartinykas klausia:
– Kokį amatą moki, kad čia nori pereit?
Sako:
– Aš viską moku.
– Tai tu mā pasakyk, kad mūs mieste yra obelis, ji pirmiau aukso obuolius vedė, o dabar nė lapų netur.
Sako:
– Palauk, kol aš grįšu, tai aš tau pasakysu.
Nukeliau toliau pas didelę upę, ten tur persikelt. Atėjo pas luotinyką. Klausia jo anas:
– Kokį amatą moki, kad tu čia nori persikelt?
Sako:
– Aš viską moku.
– Pasakyk tu mā: aš amžį savo čia kilnoju žmones, o negaliu iš čia išsigelbėt.
Sako:
– Palauk, iki aš sugrįšu, tai aš tau pasakysu.
Kaip tik perplaukė per tą upę, tuo jis rado to velnio dvarą. O kad atėjo in vidų, rado to velnio tik momą, o to paties velnio nebuvo namie. Sako toj moma:
– Ko tu čia atėjai? Mano sūnus kaip pareis, tai tave sudraskys.
– Aš atėjau no velnio galvos parnešt tris plaukus aukso. O jei aš neparneščia, tai turėčia su pačia persiskirt. Ir da ką norėčia dažinot. Vienam mieste šulnys vynu tekėjo, o dabar nė vandens nėra. Kitam mieste obelis aukso obuolius vedė, o dabar nė lapų netur. Trečias an upės yra vežėjas: visą amžį važinėja ir negal niekur jis no ten nuveit.
Sako toj boba:
– Visi tavo mandri klausimai. Tu pats nieko padaryt negali, jau aš tave turėsu gelbėt. Ale, – sako, – kur aš tave padėsu, kad pareis velnias?..
Ėmė jį pavertė in skruzdėlę. Sako:
– Užsilipk man an drapanų ir gerai klausyk, ką šnekės, o aš jam mėgysu išpešt tris aukso plaukus.
O kada jau jis skruzdėle inlindęs siūlėj tupi, susyk atėjo velnias in stubą, sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
O toj moma sako:
– Kas čia smirdės... Gražiai stuba iššluota – čia nieko nėr. Sėsk ir vakarieniauk.
Atsisėdęs paėdė. O kad jau buvo po vakarienei, atėjęs pasidėjo galvą momai an kelių ir užmigo. O toj moma išpešė jam vieną plauką. Velnias suriko:
– Ką tu čia darai?
Sako moma:
– Negerą sapną sapnavau.
– O ką? – klausia velnias.
– Rodės man, kad tokiam mieste šulinys vynu tekėjo, o dabar nė vandens neduoda.
Sako:
– Tai teisybė, čia ne sapnas. Ten tai maža baika. Netoli ten yra akmuo, po tuo akmeniu guli rupūžė, tai ji viską sulaka. Kad kas tą akmenį išverstų, tą rupūžę užmuštų, tai ir vėl tekėtų vynas.
Nustojo šnekėjęs ir vėl užkriokė velnias. O moma jam išpešė kitą plauką. Jis vėl pašokęs ėmė rėkt. Sako moma:
– Vėl sapnavau.
– O ką dabar sapnavai?
Sako:
– Kad mieste yra obelis. Pirmiau ji vedė aukso obuolius, o dabar nė lapų netur.
Sako velnias:
– Po šaknia yra tokia pelė, šaknį jai graužia. Kad atkastų, pelę užmuštų, tai ir vėl vestų.
Ir vėl užkriokė. Moma jam išpešė trečią plauką. Jis vėl suriko:
– Ką tu čia mā po plaukus!..
Sako:
– Sapnavau, kad, rodos, vežėjas visą amžį važinėja ir negali iš tos valtelės niekur išeit.
Sako velnias:
– Tai mažas daiktas. Kaip jis tik pirmam savo irklą atiduotų, tai jis būtų liuosas, o kits važinėtų.
Užmigo velnias, pramiegojo visą naktį. Iš ryto išlėkė. O toj moma vėl jį atvertus in žmogų, padavė jam tuos tris plaukus:
– O, – sako, – ką velnias sakė, tai ir pats girdėjai.
Padėkavojo jis senukei už jos pagelbėjimą ir iškeliau namo. O kad atėjo pas tą upę, sako perkėlikas:
– Na, tai pasakyk.
– Aš negaliu dabar tau pasakyt. Kaip perkelsi, tai pasakysu.
O kad jau jis pervažiavo, tai jis jam sako:
– Kaip pirmas ateis persikelt, tai tu jam irklą paduok, o tu nušok no luoto – tu liksi liuosas, o tas važinės.
Nuvėjo toliau pas tą obelį. Jis tuo atkasė, tą pelę užmušė, o ta obelis stojo su aukso obuoliais. To miesto gyventojai davė jam vežimą, arklius ir dvi bačkas aukso.
Toliau jis nuvažiau in tą miestą, kur tas šulnys. Tuo tą akmenį išvertė, tą rupūžę užmušė – tuo tas šulnys pradė tekėt vynu. Tie gyventojai davė jam vėl dvi bačkas aukso.
Jis tuo parvažiau važuots pas karalių, padavė jam tuos plaukus. Karalius pamatė, kad jis važuots parvežė tiek aukso, – sako:
– Kur tu gavai tiek aukso?
Sako žentas:
– Ten, kur aš buvau, ten visko yra, o auksas vietoj pieskų voliojasi.
Karalius, pavydėdams jam tokios laimės, jis ir iškeliau aukso parsigabęt. Kaip nukeliau pas tą upę, sėdo an luoto – ans, jam irklą padavęs, pats nušokęs nuvė. O karalius tas da ir šiandie ten žmonis kilnoja. Kaip jau karalių galas rinko, tada jis liko karalium, dailiai ir laimingai su savo moterėle karaliavo.

PATEIKĖJAS: Kučinskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 273-277, Nr. 177
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal