Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3756&FId=5943&back=home

PAVADINIMAS: [Apie grapo sūnų Joną]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie grapo sūnų Joną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks senas grapas, jis turėjo vieną sūnų Joną. Jis tą savo sūnų nieko negalėjo išmokytie: jis buvo tokios pūstos galvos, kad jis nieko negalėjo išmoktie. Tėvas sako:
– Jau aš tau nieko negaliu in galvą inmuštie, tai da aš žinau vieną labai gerą mokytoją. Aisi ten an metų – mažu anas tave kiek išmokys.
Nusiuntė jį ten an vienų metų. O kad jis, ten prasimokinęs metus, sugrįžo pas tėvą, tėvas klausia:
– O ką, ar daug ko išmokai?
Sako sūnus:
– Išmokau, kaip šunes loja, suprast.
Sako tėvas:
– Ar tai tu tik tiek išmokai? Kad tu galą gautum! Tu mano nesivadyk sūnum, o aš – tavo tėvu!
Tuo pašaukė žmonių, sako:
– Veskit tą netikėlį in girią ir užmuškit jį: jau jis man gana gėdos pridirbo!
Pajėmė vyrai jį ir nuvedė in girią. O kad jau norėjo jį užmušt, sako Jonas jiem:
– Ką jūs gausit, ką jūs mane užmušit?.. Geriau paleiskit mane gyvą – aš jau daugiau pas tėvą nepasirodysu.
Pasigailėjo žmonės an jo, jį paleido gyvą. O Jonas nukeliau savo keliais. Kiek jis ten nukeliavęs, priėjo jis tokį dvarą. Prašos jis ten in nakvynę. O tas pons sako:
– Nėr kur pas mus gulėt. Jei norėtum, tai galėtum nakvot sklepe.
O ten buvo užkeiktas sklepas, tam sklepe buvo pilna šunų. Tie šunes ten lodavo ir staugdavo, o kai kada, būdavo, reikalauja – tur jiem, būdavo, duot žmogų suvėst. Jau jie reikalau žmogaus – in tąsyk atėjo tas Jonas. Sako:
– Kad ir sklepe – vis mā bus gerai, kad tik ne an lauko.
– Ale ten yra daug bjaurių šunų.
– Tai nieko.
Tuo jį nuvedė ir uždarė tame sklepe. O kad jis inėjo in tą sklepą, tie šunes jam nieko nedarė, vaikščio apė jį ir laižė jam rankas. Visą naktį nė viens nelojo ir nestaugė.
Anryt nuvėjo jo pažiūrėt – rado jį visiškai sveiką. O kad jis išėjo iš sklepo, sako jis tam ponui:
– Šunes man savo liežiuviu pasakė, del ko jie tam sklepe laikosi ir visam dvarui neramumą duoda. Jie užkeikti del to, kad tame sklepe yra pakastas didelis skarbas. Tai kad tą skarbą išimt, tai no tų šunų prakeikimas nuveis, ir jie prapuls.
Tas pons turėjo vieną dukterį. Sako tas pons:
– Jeigu tu tą viską padarytum, tai tu galėsi būt mano žentu ir pavesu tau savo visą dvarą.
Kaip jis no tų šunų žinojo, jis tuo nuvėjo in sklepą, iškasė didelę skrynią aukso. Išnešė – susyk ir tie šunes prapuolė. Liko tame dvare ramu. Tada tas pons juos apženijo, ir liko ponaut tame dvare.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 278-279, Nr. 178
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal