Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3757&FId=5945&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žmogžudžius ir mergą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žmogžudžius ir mergą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk viens turtingas melnyks turėjo dailią ir patogią dukterį. Sykį atjojo jaunikis – išrodė tėvui, kad turtingas, ir jie sutiko. O toj duktė sako:
– Čia viskas būtų gerai, ale kad aš nežinau, kur tavo namai.
– Mano – pačioj gilumoj girios. Pas mane puikūs pakajai ir viskas gerai, tiktai tavęs vienos ten reikia. – Sako: – Kad nori, tai gali ateit pas mane pažiūrėt.
– O kur aš tavo namus galiu rastie?
Sako:
– Kaip ineisi in girią, tai rasi taką, išbarstytą auksu iki mano namų. Jei nori, tai gali nedėlioj ateit pažiūrėt, ba bus tą dieną pas mane ir daugiau svečių.
Toj merga pasirengė nedėlios dieną, prisipylė in kišenius žirnių ir išė. O kad atėjo in girią, rado an tako pamėtyta pinigų. Ji tais ženklais ėjo ir vis po kelis žirnius metė. Atėjus, teisingai, rado stubą. Inėjo in tą stubą – nieko nėr, tyka. Tik ji išgirdo balsą iš aukštai – sako:
– Grįžk atgal namo: patekai in žmogžudžių namus!
Ji žiūri, kas čia su jąj kalba. Pakėlė galvą aukštyn, žiūri – paukštė klėtkoj su jąj šneka. Išvaikščio po visas stubas – nieko nerado, tik rado tokią seną bobą: iš senumo net galva kratos. Sako:
– Senuke, kasžin ar čia mano jaunikis?
– Vaikeli, kur tu atėjai?! Čia žmogžudžių namai. Jie parėję tave užmuš, sukapos, tavo mėsą išvirs katile ir suvės. Jau tu iš čia neišeisi, jei aš tau nepadėsu. – Sako senoji: – Šę, tu čia sėsk už šitos didelės bačkos ir sėdėk.
Toj merga ką tik spėjo pasislėpt – tuo ir tie žmogžudžiai parsitrenkė, o sykiu parsivedė ir nuoteką. Tuo kaip tik parėjo, tuo tai mergai davė vyno stiklelį – vieną balto, kitą geltono, trečią žalio, no to ta merga puolė an žemės be jausmo. Tuo jie tą mergą padėjo an stalo, nurengė jos brangias drapanas, visą sukapojo in šmotus. Ale pamatė, kad da an jos piršto aukso žiedas. Jis norėjo tą žiedą numaut, bet užbrinkęs buvo – negalėjo numaut. Pajėmęs kirvį, nukirto su pirštu. O kaip smarkiai kirto, tas pirštas tiesiog nulėkė už bačkos, nupuolė tai mergai an kelių. Toj merga tą pirštą indėjo in kišenių. Tas žmogžudis ieško piršto, bet nerado. O kits žmogžudis sako:
– Jis bus nulėkęs už tos bačkos.
Toj boba, matydama, kad jau bus blogai, suriko:
– Ko jūs čia šiandie?! Aikit sau tik valgyt vakarienės! Tą pirštą rasit rytoj, jis no jūs niekur nepabėgs.
Paklausė jie tos bobos, susėdę paėdė. Kad po vakarienei, sako toj boba:
– Mažu dabar gersit da po stiklinę degtinės prieš gulant?
Žmogžudžiai liepė duot. O toj boba padavė degtinės sumaišius su miego lašais. Tie žmogžudžiai kaip tik išsigėrė po vieną, tuo sumigo ir ėmė kriokt. Kaip tik jau jie gerai sumigo, sako toj boba:
– Dabar jau bėk, pakol jie miega. Jei tu šiandie neišeisi, tai jau tu čia liksi amžinai.
Toj merga turėjo ait per tuos žmogžudžius miegančius, ba jie ten buvo suvirtę, kur ji turėjo aitie. Kiek ji ten baimės iškentė, kol ji išėjo! Buvo naktis šviesi mėnasiena – ji an tų žirnių vis saugojo kelią ir parbėgo namo. Apsakė tėvui visą savo atsitikimą.
O kad an įsakytos dienos vestuvių suvadino melnykas gimines ir pažįstamus, pribuvo ir jaunikis. Jaunikis su merga susėdo už stalo. Pradėjo pasakot – viens teip, kits teip. O tas jaunikis sako mergai:
– Kodė tu nieko nepasakoji?
Sako merga:
– Aš papasakosu nors savo sapną. Sapnavos man, kad, rodos, aš viena nuvėjau in girią. Ėjau tąj giria, priėjau tokius namus. Tuos namuos nieko nebuvo, tik paukštė, klėtkoj pakabyta an sienos, sako man: „Grįžk atgal, ba tu patekai į žmogžudžių namus“. Tai vis teip sapnavau. Toliau radau tokią bobą, no senumo net jau jos galva kratos. Ji manęs klausė, ko aš atėjau. Aš sakiau, kad atėjau jaunikio namų pasižiūrėt...
Ir ji jam išpasakojo iki pabaigai. O an galo, išėmus iš kišeniaus, parodė tą pirštą. Tada tas žmogžudis pabalo iš piktumo kaip drobė. Tada visi tuo sušoko ir užmušė jį. Paskui davė žinią valdžiai – anuos ir sugaudė, užmušė kaip šunis.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 279-281, Nr. 179
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal