Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3759&FId=5949&back=home

PAVADINIMAS: [Apie raganių ir mergas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie raganių ir mergas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėj buvo toks raganius, kad jis, pasivertęs in ubagą, vaikščiojo po kaimus, melsdams duonos, o kur tik nusisekdavo jam pagaut gražias mergas, tai tuo dėdavo an pečių in tokį kašių ir nešdavo in savo gyvenimą. Jis tą kašių paprastai vis an pečių nešiojosi del mergų.
Vieną sykį atėjo tas raganius pas vieną ūkinyką. O anas turėjo tris dukteris. Kada jis lauke sėdėdams pasimeldė, atnešė vyriausia duktė jam duonos. Jis tą mergą pagriebęs inkišo in kašių ir – namo! O jo tie namai buvo girioj. Parnešęs inleido in savo tą stubą. Ten jai buvo labai gerai, stubos ramios. Toliau sako raganius:
– Čia tau, mano miela, po ranka yr visko, ko tik tu nori.
Už pora dienų tas raganius jai teip sako:
– Aš turu iškeliaut an kelių dienų. Paliksu tave vieną. Te tau raktus no visų stubų. Tik in vieną neik, kur su šituom mažiuku rakteliu rakinasi, ba jeigu ineitum tu in tą stubą, tai aš sugrįžęs tau galvą nukirsčia. – Davė da jai tokį kiaušį, sakydams: – Šitą kiaušinį nešiok prie savęs, kad kur neišmestum, ba gali an savęs didelę bausmę užsitrautie.
Toj merga pajėmė raktus ir tą kiaušinį, prižadėjo viską išpildyt. Po iškeliavimui jo ji išvaikščio po visas stubas aukštai ir žemai, rado ten daug aukso ir sidabro. Ale jai nėra ramumo: kas toj stuboj yra? Pažiūrėjo, kad raktas nieko ne navatnesnis, – pajėmus raktą, atrakino duris. O ką ji ten pamatė? O tai pamatė, kad toj stuboj stovi tokia didelė blėta, pilna kraujų, ir žmogiškų kūnų prikapota ir primerkta. Šalia to stovi aržuolinė kulbė ir kirvis inkirstas in ją. Ji persigandus išmetė tą kiaušinį in tuos kraujus. Ji tą kiaušinį tuo išėmė, bet jau visą kruviną. Tuo ji tą kiaušinį apšluostė, nuplovė, bet nieko nepagelbėjo: kiaušinis kaip buvo, teip ir buvo kruvinas.
Tuojau parė iš kelionės tas raganius. Pareikalau no jos to rakto ir kiaušinio. Pamatė, kad tas kiaušinis kruvinas. Jis tuo pažino, kad jau ji buvo toj užgintoj stuboj. Sako:
– Kaip aš tau neliepiau, tai tu ten buvai, o kaip dabar liepsu, tai nenorėsi ait.
Tuo pajėmė ją už rankos, nuvedė in tą stubą, paguldė an kulbės, o kirviu nukirto galvą, sukapojo in šmotus ir sumetė in tuos kraujus. Toliau pasivertė ir vėl in ubagą, nuvėjęs atsisėdo lauke ir prašė almužnos. Tada antroji duktė išnešė jam duonos. Jis ją pagriebęs nunešė namo – ir su tąj teip atsitiko, kaip su vyresniąja. Tada tas raganius atėjęs pagriebė trečią, kuri buvo jauniausia, o drąsiausia ir išmintingiausia. Jis ir tai trečiajai teip pat prisakė, kad neitų in tą stubą, ir davė tą kiaušinį. Tas raganius kaip tik išėjo, tuo ji nuvėjus in tą užgintą stubą. Ką ji ten pamatė, nieko nenusigando, tik ji pažino savo seserų dalis kūnų. Ji tuo táis dalis sudėjo kaip reikiant – tos tuo sugijo, pradėjo krutėt, ir tuo stojo sveikos. Kokį jos džiaugsmą ir linksmybę terp savęs turėjo, kas gal apsakytie!
Kada parėjo tas raganius namo, pamatė, kad an kiaušinio jokio ženklo nebuvo. Sako:
– Tu išpildei mano insakymą, tai aš tave pajimsu už pačią.
Kaip jau teip, tai jis turėjo pildyt jos visus įsakymus. Dabar sako:
– Jei nori, kad aš tavo būčia, tai tu turi nunešt pas mano tėvus pilną tą kašių aukso.
Tuo pasodino an dugno savo seseris, o an viršaus užpylė aukso ir sako:
– Dabar nešk, o žiūrėk, kad niekur nežiūrėtum ir nesisilsėtum – aš žiūrėsu per aukštutinį langelį.
Tada tas raganius prisirišo tą kašių an pečių ir išė. O tas kašius teip sunkus buvo, kad no jo prakaitas lašais varvėjo. O kad jis priaina kur akmenį, norėtų pasilsėt, – viena merga iš kašiaus rėkia:
– Ar jau nori silsėtis? Žiūrėk, aik graičiau: aš tave matau!
Tai jis mislio, kad tai jo merga mato, – jis ir vėl aina toliau. Kada jis jáis parnešė namo, tai jau jis negalėjo an kojų pastovėt, kad jau grįžt namo, reikia kokią porą dienų silsėtis. Tada kaip tas mergas paleido, tos mergos apsakė tėvam visą atsitikimą. Tada tėvas tuo suvadino kaimynus ir pažįstamus ir tą raganių užmušė. Paskui tos mergos su tėvu nuvažiau in tą jo namą, pajėmė aną ir visą turtą iš ten pajėmė, o tuos namus uždegę, nuvažiau namo. Paskui táis mergas su pinigais išleidinėjo in geras vietas. O potam visi dailiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 283-285, Nr. 182
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal