ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3760&FId=5951&back=home

PAVADINIMAS: [Apie melnyką ir velnią]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie melnyką ir velnią]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąsyk toks melnykas. Jis teip turto nustojo, kad jis jau daugiau nieko neturėjo, kaip tik melnyčią ir obelį prie melnyčios.
Ale sykį patiko jis nepažįstamą žmogų. Sako anas:
– Atiduok tu mā, kas yra už melnyčios, tai aš tave turtingu padarysu.
Tas melnykas pasimislio, kad ten nieko nėr, kaip tik ta obelis, tai jis pasirašė, kad po trijų metų atsijims. O jis parėjo namo – pati jam sako:
– Kas čia pasidarė, kad pas mus teip jau pilna visko? Kaip pirmai nieko neturėjom, teip dabar visur visko pilna. O jau pinigų – be galo.
Sako melnykas:
– Aš dabar patikau nepažįstamą žmogų. Jis man liepė pažadėt, kas už melnyčios stovi. O ten nieko nebuvo – turbūt tą obelį pažadėjau. Sako: „Po trijų metų aš ateisu atsijimt“. Tai jis ir šituos lobius davė.
Sako melnykienė:
– Tai tu dukterį velniui pažadėjai: ji tuosyk ten už melnyčios šlavė.
Pranešė apė tai dukteriai verkdami abudu tėvai. Duktė sakė:
– Neverkit, tėveliai: kaip bus, teip bus, ką gi dabar darysi...
Kada perėjo tie trys metai, atėjo toj diena – ji anksti nusiprausė, apsirengė, apsirėžė kreida ratą apė save ir laukia svečio.
Atėjo velnias – negali prie jos arti priait. Sako velnias melnykui:
– Atimk no jos tą vandenį: aš prie jos negaliu priait.
Tą dieną ją nepajėmė. Aidams sako velnias melnykui:
– Nukirsk tu jai rankas, ba jeigu tu to nenori padaryt, tai aš tave rytoj nešu.
Pergąsdytas melnykas atėjo pas dukterį ir sako:
– Vaikeli, duok rankas nukirstie. Jei neduosi, tai mane išneš velnias.
O duktė sako:
– Tėveli, darykit, ką norit su manim: na, tik aš jūs duktė.
Tėvas, pajėmęs kirvį, atkirto jai abi rankas. Ji teip gailiai verkė, kad ją per ašaras negalėjo jis [velnias] pajimt. Velnias atsitraukė an visados. O tas tėvas sako:
– Dabar lobių turim gana: kad ir be rankų, mes tave išmaitysim.
– Aš čia pas jus negaliu pasiliktie. Aisu in baltą svietą – man geri žmonės tiek duos, kiek man reiks.
Liepė pririšt rankas jos nukirstas už pečių, ir ji išė. Ėjo ėjo per visą dieną, užpuolė ją naktis, ji niekur nieko nepriėjo. Priėjo ji karališką sodą. Pamatė po mėnesio šviesa, kad tame sode labai gražūs obuoliai, grūšios. Jau ji gana norėjo valgyt, ale apė sodą vanduo bėga – negali pereit. Mislia sau viena: kad ji galėtų pereit, tai ji nors su burna pasiekus suvalgytų kokią grūšią. Tuo pas ją atsirado aniuolas, ją innešė in tą sodą – ji, su burna pasisiekus, suvalgė vieną grūšią, o aniuolas šalia jos stovėjo. Sodaunykas, matydamas tokį stebuklą, nedrįso nieko jai sakyt. Paskui ji nuvėjo in tankius krūmus ir atsigulė. O sodaunyks jos nematė, kur ji jam iš akių prapuolė.
An rytojaus atėjo karalius. Paskaitė grūšias – vienos nerado. Sako:
– Kur tu dėjai grūšią?
Sako sodaunykas:
– Pereitą naktį atėjo tokia mergina, už pečių tur pakabytas nukirstas rankas, tai ji, su burna pasiekus, vieną grūšią suvalgė. O šalia jos stovėjo kokia tai šviesiuos rūbuos žmogysta, tai aš jiem nedrįsau ką sakyt.
Sako karalius:
– Kitą naktį ateisu ir aš pažiūrėt, kas čia yra.
Kitąnakt, kada jau gerai sutemė, išlindo toj merga iš krūmų, valgė, su burna pasiekus, grūšią. O aniuolas stovėjo šalia jos šviesiuos kaip sniegas rūbuos. Tada karalius atsidrąsinęs tarė:
– Kas esi: ar dvasia, ar žmogysta svietiška?
Sako toj mergina;
– Aš – ne dvasia, aš – mergina, no visų apleista.
O tas karalius, matydams tokį stebuklą, sako:
– Kad tu no visų apleista, aš tave neapleisu.
Tuo ją nusivedė in savo dvarą ir neilgai ką tę trukus pajėmė ją už moterį.
Metams praėjus, atsiėjo karaliui išjot an vainos. Savo jauną prisiegą paliko apiekoj savo motinos, sakydams:
– Jeigu pagimdys sūnų, tai ją prižiūrėkit, o duosit man žinią per savo raštą.
O kad tai vis stojos, pagimdė karalienė sūnų. Motina parašė karaliui apė tai viską ir padavė tarnui, kad nuneštų. O kad tas tarnas beaidams apilsęs, atsigulė ir užmigo. Velnias, katras ją norėjo in savo nagus ingriebtie, jis niekad nemiegojo, visad rūpinosi apė ją. Tas pats velnias tuo pribuvo pas tą miegantį tarną, tą laišką no jo pajėmė, o jam indėjo in kišenių kitą, parašęs, kad karalienė pagimdė baisų gyvulį. Kada karalius perskaitė tokį raštą, visas persigando. Bet jis parašė atrašą, kad „karalienę gerai prižiūrėt, kol aš sugrįšu“. O kad tas paslas, aidams atgal, vėl toj pačioj vietoj sustojęs pasilsėt užmigo, atėjo velnias, pajėmė no jo tą raštą, o jam kitą indėjo in kišenių. O ten buvo parašyta, kad „kaip tik gausit šitą mano raštą, tuo karalienę su jos kūdikiu nukirst“. Motina da sykį rašė, bet velnias vėl teip apmainė. Antram rašte parašyta, kad ne tai, ką užmušt, ale da ir jam sugrįžus parodyt jos akis ir liežiuvį. Karaliaus motina, perskaičius tokį raštą, visa ašarom apsiliejo. O paskui pašaukė šunį, liepė jį užmušt ir išimt akis ir liežiuvį. Paskui, nuvėjus pas karalienę, sako jai, ką rašė karalius.
– Ale aš nenoru, kad tu, nieko nekalta, prapultum. Tu aik, kur tave akys neša, ir daugiau jau čia niekad nepasirodyk.
Pririšo jai vaikelį už pečių, ir išėjo ji su gailiom ašarom iš karališko dvaro. Nuvėjo in didelę girią. Ėjo ėjo tąj giria, priėjo tokią stubelę su parašu tokiu, kad čia kiekviens gali gyvent. Tuo iš tos stubelės išėjo baltai rėdyta kaip sniegas merga, sako:
– Karaliene, meldžiu in vidų.
O karalienė jai sako:
– Kaip tu žinai, kad aš esiu karalienė?
O toj sako jai:
– Aš esiu tavo sargas. Aš tave saugosu iki pabaigai dienų tavo.
O kad atėjo in stubą, atrišo no pečių vaikelį, padavė pas krūtis, kad pavalgydytų. Ir liko toj baltoji mergina su karaliene. Per septynis metus apžiūrėjo ją su jos vaiku. Baigiantės septintiem metam, jai stebuklingai išaugo rankos.
Kada sugrįžo po kiek metų karalius iš karės, jis pirmučiausia norėjo pasimatyt su savo mylima pačia ir vaiku. O jo motina sako karaliui:
– Kodėl tu parašei tokį raštą, kad karalienę nužudyt ir parodyt tau jos akis ir liežiuvį? – Parodė jam jo raštą. – Ale aš jos nekaltos gailėjaus, ją nenorėjau nužudyt – išleidau ją su vaiku in baltą svietą.
Tada karalius sako:
– Aisu nors ir iki pabaigai dienų mano, kol aš ją nerasu.
Viską tuo metė ir išėjo ieškot. Kada po ilgu atėjo in tą girią. Ėjo ėjo tąj giria, rado tokią stubelę. Žiūri, kad priešai stubelę parašas, kad čia visiem galima gyvęt. Tuo prieš jį išėjo toj baltai rėdyta mergytė, sako:
– Karaliau, kur vaikščioji?
Sako:
– Ieškau savo mylimos pačios su vaikeliu.
Sako:
– Aik šę in vidų: čia tavo pati.
O kada atėjo in vidų, pažino jis pačią, pati – jį. Tada meilingai pasisveikinę, nukeliau in savo dvarą ir laimingai karaliavo toliau, nedatirdami jokių persekiojimų.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 285-288, Nr. 183
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal