Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3761&FId=5953&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliūnaitę ir auksakasius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliūnaitę ir auksakasius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas karalius. Turėjo vieną dukterį, kuri labai patogi buvo. O kad toj jo pati numirė, tai jis pajėmė kitą karalienę. O anoj buvo žiniūnka. Toj močeka turėjo tokį laikrodį, kad tas viską jai, būdavo, papasakoja.
Sykį, atėjus pas tą laikrodį, klausia:
– Kas gražiausia an svieto?
Sako jai:
– Tu graži, n’o karalaitė gražiausia an viso svieto.
Kaip ji tik teip išgirdo, iš piktumo ko netrūko. Tuo pašaukė vieną sargą ir sako:
– Vesk tu ją in girią, užmušk, parnešk man jos kepenis ir plaučius.
Nuvedęs ją in girią, norėjo užmušt. O ji pradėjo jam šnekėt – sako:
– Žmogau mielas, ką aš tau padariau? Už ką tu mano gyvastį nori atimtie?
Per didelį jos meldimą jis ją paliko girioj gyvą. O kad jis ėjo namo, mislydams, kur jis galės gautie kepenis ir plaučius karalienei parnešt, beainant susyk šoko alniuks iš krūmo. Jis tą alniuką perdūrė, išėmė plaučius ir kepenis, parnešęs padavė karalienei. Toj karalienė iš džiaugsmo nežiūrė, nė koki ten, tuo liepė išvirt ir suvėdė, mislydama, kad jau ją nutrotijo.
O toj karaliūnaitė ėjo ėjo tąj giria, priėjo tokį namelį. Inėjo in vidų – rado vakarieniaujant septynis vyrus. Prašos ji į nakvynę. O anie klausia:
– Kas tu per viena ir [kur] tu keliauji?
Karaliūnaitė sako jiem:
– Aš esiu karalaitė. Norė mane močeka nužudyt, tai dabar bėgu no jos.
O tie vyrai tai buvo auksakasiai. Tie vyrai pamatė, kad tokia graži, – sako:
– Mes tave ne tik priimsim į nakvynę, ale mažu tu pas mus liktum visai gyvęt? Mum valgyt išvirtum, lovas paklotum.
Karaliūnaitė sako:
– Gerai, galiu būtie, bile tik aš turėsu užvėją.
Tuo jie ir davė valgyt jai, po vakarienei ją gražiai paguldė. O kad an rytojaus ėjo in darbą, tai jai teip pasakė:
– Toj močeka gali grait dasižinot, tai tu neleisk nieko in stubą, kad ką tau pikto nepadarytų.
Pergyveno jie ten laimingai kelias dienas.
Toj močeka nuvėjo pas savo laikrodį, klausia:
– Kas gražiausias an svieto?
O laikrodis jai atsako:
– Tu graži, o karaliūnaitė, kur gyvena už septynių kalnų girioj pas auksakasius, gražiausia an viso svieto.
Ji kaip tik dasižinojo, kad ji gyva, tuo pasirengė boba krominyke, pataisė tokias šukas, kad kas tais šukas insikištų in plaukus, tai jau negyvas, ir nuvė ji su tom šukom. Ir da ten ji visokių prisitaisė čickių ir nuvė pas karalaitę. O kad atėjo, ineit negali: durys uždarytos. Sako ji karalaitei:
– Mažu reikia – gražių šukų atnešiau, raikščių, kaspinų, mezginių?..
Toj karalaitė pamatė, kad ji tur tokias dailias šukas, – ji, nemislydama, kad tai jos močeka, ėmus atdarė duris. Toj ragana, atėjus in stubą, tuo jai padavė šukas. Šukos, žinoma, kaip gražios buvo, tai ji tuo insikišo in plaukus. Kaip tik insikišo, teip ir išvirto negyva.
– Na, dabar, – sako ragana, – bus gana tavo gražumui!
Pati išėjo namo.
O tie auksakasiai parėję rado ją negyvą.Verkdami padarė grabą ir sako:
– Nešim pakavosim an kalno.
Verkė jie suklaupę tris dienas. Po trijų dienų žiūri, kad jos kūnas nevysta: graži, balta raudona kaip rožė. Sako:
– Turbūt ne suvisai numirė. Mes ją negalim pakast in žemę, da turim žiūrėt, kas čia bus toliau.
Tada jie jai padirbo aukso grabą su stiklo langu ir parašė parašą an viršaus, kas ji per viena, nunešė ten an kalno pas savo kasyklas, pastatė, ir vis viens, būdavo, ją sergsti.
Sykį medžiodams karaliūnas atjojo an to daikto – pamatė aukso grabą ir jame labai gražią paną. Teip ji jam patiko, kad ji nor negyva buvo, bet jis ją teip pamėgo, kad jis no jos atsitrauktie visai negalė. Sako karaliūnas jiem:
– Parduokit jūs mā tą paną su grabu.
Tie vyrai sako:
– Mes parduot negalim, mum pinigų nereikia, mes aukso turim gana.
– Na, teip jūs mā ją padovanokit.
Šitie sumislio – sako:
– Karaliūnas teip gražiai meldžia, o da mum vis vienam reikia čia saugot, – sako, – atiduokim ją karaliūnui.
Atidavė tą grabą su tąj pana tam karalaičiui. Tas karaliūnas tuo tą grabą parsigabeno namo, pastatė savo stuboj.
Sykį, atsidaręs grabą, žiūri karaliūnas an jos, kad ji tokia graži, balta raudona kaip rožė – rodės jam, kad ji nemirusi. Insižiūrėjo jis – jos galvoj inkištos kokios tai nematytos šukos. Mislia sau: „Kas čia gali būt per šukos?“ Ėmė jis táis šukas išsitraukė iš galvos pažiūrėt. Kaip tik táis šukas jis ištraukė, teip tuo toj pana pradėjo kvėpuotie, akis atmerkė ir atsisėdo. Už valandos stojo iš grabo visiškai sveika. Tada, kaip ji tik atgijo, tuo karaliūnas rengė vestuves.
O toj jos močeka, nuvėjus pas savo laikrodį, klausia:
– Kas gražiausia an svieto?
Sako:
– Tu graži, ale ką tai kaip karalaitė, kuri dabar kėlė iš grabo, jau dabar bus jos vestuvės su tuom tai karaliūnu!
Toj ragana kaip tik išgirdo, kad ji vėl gyva, tai ji ten tuo ėjo su didžiausiu pašėlimu, kad ją nužudyt. O kad pamatė karalaitė, kad jos močeka vėl ateina, pasakė karaliūnui, kad
– Tai mano močeka ragana jau atkeliau, norėdama ji vėl mane nužudyt.
Karaliūnas iš to labai persigando. Tuo liepė pastatyt stulpą an rinkos, ją ten pririšo, malkom apkrovė, táis malkas uždegė ir sudegino raganą. O jiedu apsivedė, laimingai valdė karalystę iki pabaigai dienų savo.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 289-291, Nr. 184
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal