ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3763&FId=5957&back=home

PAVADINIMAS: [Apie seną senukę ir numirėlius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie seną senukę ir numirėlius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk vienam dideliam mieste buvo tokia sena boba, turėjo daugiau kaip šimtą metų. Sykį sėdėdama vakare viena savo stuboj, pradėjo teip mislyt, kad jau jos vyras numirė, sūnūs ir dukters numirė, visi draugai ir pažįstami numirė – sako, „tik aš viena no visų apleista čia vargstu“. Ale ji išgirdo, kad skambina bažnyčioj. Sako: „Kas tai yra, kad šitokiam laike šaukia bažnyčia?“ Ji tuo pasijėmė sau šviesą ir nuvė in bažnyčią. Pamatė, kaip kitąsyk žibėdavo žvakės, o tada apšviesta bažnyčia teip kokia nepaprasta šviesa. O žmonių prisėdus pilna bažnyčia. Viskas tyka, nė gieda, nė poteriauja. Pamatė ji ten sėdint mirusį savo vyrą, savo sūnus ir dukteris, pamatė ir savo tėvus, visus gimines ir pažįstamus. Priėjo viena dvasia prie jos, sako jai:
– Tai matai, tu vis sakai, kad jau tu tik viena apleista, o dabar visus čia gali matyt. O po trijų dienų ir tu čia būsi su mumis.
Kaip jai pasakė, ir teip išsipildė: po trijų dienų toj senukė numirė.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 343, Nr. 208
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal