Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3764&FId=5959&back=home

PAVADINIMAS: [Apie močeką ir paukštę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie močeką ir paukštę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Labai seniai, du tūkstančiu metų atgal, gyveno žmogus turtingas su pačia. Jiedu neturėjo vaikų. Toj pati daugiau nieko nemislio, tiktai apė tai, kad sulauktų vaikų.
Ji sykį, atsistojus po medžiu an kiemo, lupinėjo žievę obuolio ir insipjovė pirštą. Pamatė lašą kraujo ir sako:
– Kad aš sulaukčia sūnų, kad būtų raudonas kaip kraujas, o baltas kaip sniegas!..
No tosyk ji buvo ramesnė ir stojo nėščia. Už kelių mėno ji pradėjo sirginėtie, o prijausdama savo galą dienų, sakė teip savo vyrui:
– Jei aš numirsu, tai mane pakavok po šituom medžiu an kiemo.
Kada pabaigoj, pagimdžius sūnų, pati numirė, o vyras ją palaidojo po tuo medžiu, kur ji liepė. Toliau tas žmogus parsivedė kitą, su tąj sulaukė mergaitę. Kada tie vaikai jau paaugo, tai močeka pradėjo to savo posūnio neapkęstie ir vis tik mislio, kaip jam galą padaryt. Sykį pasišaukė tą vaiką pas skrynią, sako:
– Aikšę, duosu obuolį.
O kad tas vaikas atėjo, ji atvėrė skrynią ir sako vaikui:
– Imk iš skrynios obuolių.
Tas vaiks kaip tik pasilenkė obuolio, močeka kaip rėžė dugnu ir nužnybo jam galvą. Dabar ką ji darys? Ji tą vaiką pasodino prie durių, galvą an pečių pririšo skepetaite ir padavė in ranką obuo¬lių. O toj duktė, aidama pro šalį, prašė jo obuolį, o ans jai nieko nesakė. Ji, atėjus pas motiną, sako:
– Brolis sėdi toks išbalęs. Prašiau obuolio – nieko jis mā nesakė.
O ji sako:
– Aik da sykį. Jei neduos obuolio, tai rėžk per ausį.
Tai mergaitė nuvėjus teip ir padarė. Kaip rėžė per galvą – ta galva nusirito no pečių. Persigandus mergaitė atbėgo pas momą ir ėmė verkdama pasakot. O moma sako:
– Na, tai ką dabar gali daryt, kad teip pasidarė? Dabar tik reik žiūrėt, kad kur padėt.
Tuomsyk puode vanduo virė, tai močeka tuo tą vaiką sukapojo, sudėjo in puodą ir – virt košelienos. Virė virė, gerai suvirino, supylė in bliūdus, pastatė. O kad parėjo tėvas, paprašė valgyt, atnešė jam bliūdą košelienos. Tas valgo ir nori. Tuo išvalgė visą bliūdą, sako:
– Atnešk tu mā da daugiau: aš tokio gardaus valgio da niekad nevalgiau.
Atnešė jam, kiek turė. Tėvas visą vaiką suvalgė, kaulelius sumetė po stalu. O toj mergaitė surinko kaulelius, surišo in skepetaitę, nunešus padėjo an kiemo po tuo medžiu. Kaip ji tik padėjo, tep tuo ėmė to medžio šakos judėtie, lenktis, pasirodė migla, tose miglose pasirodė ugnis, iš tos ugnies išlėkė paukštis labai gražus ir pradėjo savo giesmę giedot. Tai mergaitei teip pasidarė lengva an širdies, rodės, kad ji tur savo brolį gyvą. Atėjus in stubą, pradėjo valgyt.
O toj paukštė nulėkė pas auksadarbį, atsitūpus an stogo ėmė dainuot. Sako:
– Mane močeka užmušė, tėvas suvalgė, sesuo kaulelius surinko, in skepetaitę surišus, padėjo po medžiu – oi oi, kokia dabar paukštė esiu!
Tuomsyk dirbo meisteris aukso lenciūgėlį. Išgirdo jis tokią giesmę – tuo išbėgo laukan, prašo jis paukštės, kad da sykį padainuotų. O toj paukštė sako:
– Duok man tu tą lenciūgėlį, tai aš tau da sykį padainuosu.
Davė jai jis lenciūgėlį. Paukštė pajėmė in vieną koją lenciūgėlį ir, da sykį padainavus, nulėkė toliau. Paukštė nulėkė toliau an kurpiaus stubos, atsitūpus ėmė dainuot. O kurpius tuomsyk laikėsi rankoj dailias kurpes. Išgirdęs kurpius tokią giesmę, bėgo laukan klausyt, kas ten per giesmė. Kurpius prašo paukščio, kad da sykį pagiedotų. O paukštis sako:
– Duok mā táis kurpes, tai aš tau da sykį padainuosu.
Davė paukščiui kurpes. Paukštis vienoj kojoj laikė lenciūgėlį, kitoj – kurpes. Da sykį padaina¬vęs, nulėkė an malūno. O malūninykas tuomsyk atvertęs kalė akmenį. Nutūpęs ėmė dainuot. Sako:
– Mane močeka užmušė, tėvas suvalgė, sesuo in skepetaitę surinkus kaulelius surišo ir padėjo po medžiu – oi oi, kokia paukštė esiu!
Tas malūninykas iš pradžių gerai negirdėjo – prašė, kad da sykį pagiedotų. O paukštė sako:
– Duok tu mā girnų akmenį, tai aš tau da sykį pagiedosu.
Malūninykas, mislydams, kaip paukštis gali pakelt girnų akmenį, sako:
– Duosu, tik pagiedok.
Tai jis, jam da sykį pergiedojęs, užlėkė an malūno, inkišo galvą in prapiestį, užsimetė an savęs [girnų akmenį] ir išlėkė link namų tėvo savo. Tuomsyk tėvas, sėdėdams už stalo, sako:
– Kaip mā šiądien lengva an širdies, kaip mā šiandie linksma – rodos, kad laukiu savo mylimo svečio!
O motina sako:
– O aš šiandie teip bijau, teip drebu, kad mano dantis dančio nesiekia, mano slupu plaukai stovi, rodos, kad an manęs debesiai griūna – negaliu žinot, kas čia gali būt...
Tuomsyk parlėkė tas paukštis, insitūpė in tą medį an kiemo ir pradėjo giedot. Tėvas sako:
– Aisu paklausyt, kas čia teip gieda.
O ta pati jo sako:
– Tik tu neik, ba aš baime netrivoju.
Tėvas, nuvėjęs po medžiu, pakėlė galvą aukštyn – numetė paukštis aukso lenciūgėlę tiesiog tėvui an kaklo. Tėvas su dovanom džiaugdamas – in stubą, sako:
– Tas paukštis man davė kokį gražų aukso lenciūgą!
O toj mergaitė sako:
– Aisu ir aš – mažu ir aš gausu dovanų.
Nuvėjo pas medį – tai numetė porą gražių kurpių. Ta ir su džiaugsmu atbėgo in stubą. O toj močeka sako:
– Man šiandie teip liūdna – aisu po medžiu, mažu ir aš atrasu linksmybę, mažu ir aš ką gausu...
Ji kaip tik nuvėjo po medžiu, tas paukštis kaip leido girnų akmenį – sumalė ją in miltus. Kaip pasidarė didelis bildėjimas, kaip puolė akmuo per šakas, išbėgo tėvas su dukteria žiūrėt – rado jau bobą po girnų akmeniu sutrintą negyvą. Tas paukštis da sykį pergiedo, paskui pasivertė in žmogų. Visi susikabino už rankų, atėjo in stubą, ir visi trys gyveno.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 291-294, Nr. 185
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal