Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3765&FId=5961&back=home

PAVADINIMAS: [Apie neturtingą žmogų ir smertį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie neturtingą žmogų ir smertį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks neturtingas žmogus, turėjo jiedu su pačia dvyliką vaikų. O kad jiems gimė tryliktas, tas žmogus išėjo an kelio, sako: „Ką patiksu, tą vadysu in kūmus“.
Pirmiausia jis patiko velnią. Sako velnias:
– Mažu tu mane imtum in kūmus? Aš tavo vaiką visą auksu apipilsu no kojų iki galvai ir aš jam suteiksu visokią laimę an svieto.
Žmogus paklausė:
– O kas tu per viens?
Anas jam sako:
– Aš esiu velnias.
– Kad tu velnias, tai aš tave nejimsu in kūmus: tu visus žmonis apgaudinėji ir visus trauki prie savęs.
Atstojo no velnio, nuvė toliau keliu. Patiko smertį ateinant an savo kaulinių kojų. Sako smertis:
– Imk mane in kūmus.
– O kas tu per viens?
Sako:
– Aš esiu smertis.
– Kad tu smertis, tai tu tikrai būsi mano kūmu, ba tu teisinga: tu imi no žemės visus lygiai, tiek turtingus, tiek beturčius.
Sako smertis:
– Aš tavo vaiką padarysu laimingu ir šlovingu an svieto. Kas su manim nor draugaut, tas nepersistos be laimės.
Toliau sako žmogus:
– Kitoj nedėlioj krikštysim kūdikį, tai žiūrėk, nepamiršk, ateik.
An prisakytos dienos pribuvo kūmas ir stojo prigulinčiu kūmu. O kada pakrikštijo vaiką, sako smertis tėvui:
– Aikšę su manim in girią: aš tave apdovanosu už tai, ką tu mane ėmei in kūmus.
O kad atėjo in girią, parodė jam tokius lapelius, sako:
– Aš tave padarysu dideliu gydytoju an žemės. Tu mane visados matysi pas ligonį. Jei aš stovėsu pas kojas, tai jau nepradėk, ba nieko nemačys. Sakyk tuo, kad jau an svieto tokio gydytojo nėra, kad kas galėtų išgydyt. O jeigu duotum tokiam ligoniui tų lapelių, peržengtum mano įsakymą, ir gal stotis tau pačiam blogai.
Smertis, atsisveikinus tą žmogų, išė, o jis tuo apsišaukė dideliu gydytoju. Išsyk vis, būdavo, mato jis kiekvieną ligonį, ar pasveiks, ar mirs. Už tokį gydymą gaudavo daug pinigų ir stojo turtingas.
Sykį atsitiko, kad apsirgo patsai karalius. Visi gydytojai jau jam atsakė gydymą. Tada pašaukė šitą žmogų, kad pasakytų, ar pasveiks, ar mirs. O kada jis pribuvo pas karalių, pamatė, kad smertis stovi gale kojų ir pagelbos jokios del jo nėr. Ale sumislio kytraut: „Nors, – sako, – smertis an manęs užpyks, ale kaip aš esiu jos kūmu, tai vis pažiūrės per pirštus. – Sako: – reik mėgyt“. Tuo pajėmė karalių apsuko in smertį galva ir tuo davė tų lapelių – karalius tuo pasitaisė. O smertis, atkišus pirštą, jam grūmoja:
– Šitąsyk da aš tau dovanoju – už tai, kad tu mano kūmas. Ale daugiau nedrįsk teip padarytie, kad mane apgaut, ba tave patį nunešu!
Neilgai laukus potam apsirgo karaliaus duktė, kuri jo buvo vienturtė. Karalius verkė dieną naktį, o neišmislydams, ką darytie, pažadėjo tam ją už pačią, katras išgydys, ir po jo galvos sėst an karališko sosto. O kad atėjo tas gydytojas pas sergančią, pamatė, kad jau smertis gale kojų. O kad jis pamatė gražumą karalaitės, jis viską pamiršo an svieto, pamiršo, ir ką jam grūmojo smertis, kad daugiau jau to nedarytų. Jis tuo, pajėmęs paną, apsuko galvą, kur buvo kojos, tuo davė tų žolelių – ir visiškai pasveiko.
Smertis, antrusyk apgauta, prisiartinus prie savo kūmo, sako jam:
– Jau dabar tave nešu!
Tuo suspaudė jį su savo šalta ranka kaip ledu ir nunešė jį po žemei in tokį urvą. Ten jis pamatė tūkstančius tūkstančių žvakių degančių. Vienos iš jų buvo mažos, antros didelės, kitos vidutinės ir vis mainėsi: vienos užgesdavo, kitos užsižiebdavo, – vis mainėsi ir mainėsi.
– Ar matai? – sako smertis. – Šitos tai vis gyvenimo žmonių: didelės – tai mažų vaikų, vidutinės priguli sveikatoj žmonėm, o mažukės – seneliam. Kartais vaikų ir drūtų žmonių asti žvakės mažiukės.
– Parodyk tu mā mano žvakę gyvenimo, – sakė kūmas. Jis mislio, kad da jo žvakė gerai didelė.
Parodė jam smertis žvakės patį galuką ką tik žibantį – sako:
– Tai čia tavo žvakė.
Sako kūmas:
– Miela smerčia, užžibyk man da ilgą žvakę, kad aš galėčia vestie karalaitę už pačią ir būt karalium.
– Negaliu, – atsakė smertis. – Jau baigia žibėt tavo žvakė. Kaip čia viena gęsta, tai vis žmogus miršta.
Tuo ten bešnekant jo žvakė užgeso – puolė kūmas an žemės negyvas ir pats pateko smerčiai in nagus.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 294-297, Nr. 186
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal