Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3769&FId=5970&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliūnaitę ir gulbes]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliūnaitę ir gulbes]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno vienas karalius. O kada pamirė jo pati, liko šeši sūnūs ir viena duktė.
Sykį jis išjojo su tarnais in dideles girias medžiot. Pamatė kokį tai žvėrį baisų – visi ėmė vyt. Nusivijo toli. Karalius no jų suklydo ir jodinėjo kelias dienas, nerasdams gero kelio, kad galėtų išjot iš girios. Sykį atjojo girioj prie tokios stubelės. Iš tos stubelės išėjo sena boba, kad no senumo net galva kreta. Sako karalius:
– Parodyk tu mā gerą kelią, kad aš galėčia išjot iš girios.
Sako boba:
– Karaliau, jei imsi mano dukterį sau už pačią, tai aš tau parodysu, o kitaip tai neišjosi iš tos girios.
Karalius persigandęs prižadėjo vestie. Tada atėjo in stubą – parodė dukterį. Toj duktė buvo vidutinio gražumo. Nors ji jam ir ne teip buvo graži, ale kitaip stotis negalėjo. Užsisodino an arklio – parodė toj boba tikrą kelią. Išjo iš girios ir parjo in savo dvarą. Toj boba buvo ragana, o duktė – raganiūkštė. Tuo tą savo mergą, žinoma, karališkai aptaisė ir pajėmė sau už moterį.
Karalius, mislydamas, kad kas pikto nestotųs no močekos, pajėmė savo visus vaikus nugabeno in girią, in savo dvarą ir tenai paliko augtie, o, būdavo, kasdien jis pas juos aina.
Toj karalienė dasižinojo no tarnų, kur tie jo vaikai, – ji pasiuvo šešelis marškinius ir nuvė in tą dvarą. Tie vaikai pamatė, kad ateina, – mislio, kad tėvas, išbėgo pasitiktie. Toj močeka davė visiem po marškinius. Tie vaikai kaip tik apsivilko, visi šeši tuo pavirto in gulbes ir išlėkė, toj mergaitė liko viena. Kitą dieną atėjęs tėvas rado tik vieną mergaitę. Toj mergaitė papasakojo tėvui, kas tai stojos. Tėvas sako mergaitei:
– Aime namo: aš tave tenai uždaręs laikysu, ba ji ir tave čia suraganaus.
O toj mergaitė sako:
– Aš da norėčia nors vieną naktį čia pernakvot.
Tėvas paklausęs ją paliko. Kaip tik tėvas išė, toj mergaitė pasirengė ait savo brolių ieškot. Ėjo ėjo per girias, an vakaro priėjo tokią stubelę. Atėjo in vidurį – rado šešias lovas. Ji po viena palindo ir guli.
Kaip tik sutemė, parlėkė šešios gulbės. Plunksnas nusivilko kaip ir kokius marškinius. Toj sesuo, juos pažinus, išlindo iš po lovos. Broliai teipgi, ją pažinę, maloniai sveikino. Toliau sako broliai:
– Tu čia negali būt, ba čia žmogžudžių namai. Tave parėję jie užmuš.
– N’o jūs galit mane apgint...
Sako:
– Mes čia tik būnam vieną ketvirtą dalį valandos ir vėl išlekiam.
Klausia sesuo jų:
– Ar jau jum nėra pagelbos, kad jūs stotumėtės žmonėmis?
Sako:
– Yr pagelba, ale labai sunki. Kad tu iškęstum šešis metus nesijuokus nė nešnekėjus, pasiūsi no palmų žiedų mum visiem po marškinius, tai no mūs prakeikimas nuveis, stosim vėl žmonėmis.
Ir išlėkė. O toj mergaitė, bijodama žmogžudžių, išėjo in tankumynus girios, insilipo in medį, persėdėjo per naktį. Anryt išlipus iš medžio, pasirinko žiedų ir siuvo marškinius. Ji ten perleido daug laiko.
Sykį atjojo karaliūnas in táis girias medžiot. Pamatė medinčiai, kad medy sėdi graži pana. Klausia jos:
– Kas tu per viena ir ko čia tupi?
Anoj jiem nieko nesakė. Pasakė karaliūnui. Anas ir šnekino visokiom kalbom, bet ji nė jokia nešnekėjo. Tada karaliūnas, pamatęs, kad tokia graži, išėmė iš to medžio ir parsigabeno in savo dvarą. Tas karaliūnas teip labai insimylėjo ir tą nešnekančią paną – tuo su jąj ir apsivedė. Po metų gimė sūnus. To karaliaus močeka bloga boba buvo. Tas vaiks kaip tik gimė, toj močeka atėjus pavogė tą vaiką miegančiai karalienei, o jai iškruvino burną, o pati pasakė karaliui, kad ji pati savo vaiką suvėdė. Karalius ją labai mylėjo, tai jis jai nieko nesakė – sako:
– Žiūrėsim, kas bus toliau.
Kada toliau gimė antras, jį vėl pavogė, o ir trečią pavogė. Kada jau trečias vaiks prapuolė, inkalbėtas karalius išdavė ją an laužo sudegyt. Jau ji buvo pasiuvus visiem po marškinius, tik vienam da buvo neinsiuvus rankovę. Tuo sukrovė medžių laužą, ją pasodino an laužo ir jau padegė laužą. O jau buvo ji atbaigus šešis metus savo nešnekėjimo. Ji apsidairė aplink, tuos marškinius turėdama an rankos, – pamatė, kad atlekia tie jos šeši broliai. Jie kaip tik prilėkė, tai ji visiem tik metė po marškinius. Anie pagriebė, tuo plunksnas numetė – stojo visi žmonėm, tik vienas netur jo kairės rankos, o liko jam prie šalies sparnas, katras gau marškinius be rankovės. Tuo jie tą ugnį išmėtė ir ją nuėmė. Ji tuo, nuvėjus pas karalių, pradėjo šnekėt. Sako:
– Mielas mano vyre, aš tau dabar pasakysu, jog aš nieko nekalta. Šita močeka visus tuos vaikelius mano pavogė...
Ji jam išpasakojo, del ko ji nešnekėjo, visą istoriją no pradžios iki pabaigai. Paskui tie broliai jos kaip paukščiais buvo, tai jie žino, kur ir tie vaikai buvo. Papasakojo karaliui. Karalius tuo juos pargabenęs, tą močeką an laužo sudegino. O visi linksmai gyveno žemėj anoj.

PATEIKĖJAS: Mažeikaitė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 298-301, Nr. 188
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal