Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3770&FId=5972&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalaitę, kuri miegojo per šimtą metų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karalaitę, kuri miegojo per šimtą metų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Už kiek tai šimtų metų vienoj karalystėj gyveno karalius su pačia. Jiedu nesulaukė vaikų. Jų tankiausia buvo kalbos ir mislys vis apė tai, kad jie sulauktų nors vieną vaiką.
Sykį nuvėjo karalienė maudytis. Tuomsyk iššokus varlė an kranto pratarė karalienei:
– Pagal tavo norą tu pagimdysi dukterį.
Da nepraėjo metai – pagimdė karalienė dukterį. Karalius iš to džiaugsmo suprašė ne tik savo gimines ir pažįstamus, ale paprašė ir dvyliką tokių žiniūnkų, – o iš viso jų buvo trylika. Kada surokau, kiek bus svečių, tai del tryliktos raganos nebuvo torielkos, už tai ją nepaprašė. O kada jau jie šventė tą balių, tos žiniūnkos tą karalaitę visaip laimino: viena – turtais, kita – gražumu, trečia – meilumu, ir teip visos laimino iki vienuolikai. O kada tas balius jau beveik baigėsi, atbėgo ta trylikta boba ragana ir suriko terp svečių:
– Kaip bus karalaitė penkiolikos metų, tai nusidurs an vindo ir jau turės numirt amžinai – už tai, kad mane an baliaus neprašėt.
Visi persigando, iš baimės nežinojo, ką daryt. O toj dvyliktoji sako:
– Aš visai negaliu atmainyt, bet in vietą, kad numirt, tai tegu užmigs ir miegos per šimtą metų.
Po tam baliui karalius, norėdams savo dukterį apgint no tokio baisaus atsitikimo, liepė visoj karalystėj vindus sudegyt, kad nė vieno nebūtų visoj žemėj, o jeigu pas ką atsirastų vindas, tai tam galvą kirst.
O kad atėjo sukaktuvės karalaitės penkiolikos metų, karaliaus su karaliene nebuvo namie, karalaitė buvo tik viena namie, visuose rūmuose. Tai ji, kaip viena likos, pradėjo vaikščiot per visas kamaraites. Ale atėjo žemai po trepais – rado ji da vienas duris. Atidarė táis duris – rado seną bobą linus verpiant. Sako karalaitė:
– Ką tu čia, bobute, veiki?
Sako:
– Verpiu linus, karalaite.
O toj boba tai buvo ta trylikta ragana.
– Kad tavo teip gražiai ratelis sukasi... Ar neduotum tu mā pasmagyt?
Sako:
– Kodėl ne...
Tuo karalaitė atsisėdo ir ėmė verpt. Tuomsyk tas prakeiktas vindelis sulūžo, karalaitė tik pirštą įsidūrė – ir ten tuo užmigo an lovos, kuri stovėjo toj mažoj stubelėj. In tąsyk parvažiau tėvai – ir tie sumigo: tos miegą ragana užtraukė an viso karaliaus dvaro. Sumigo arkliai stonioj, sumigo šunes an dvaro, sumigo karveliai an stogo, sumigo musės an sienų, užmigo ir ugnis, užmigo puodai, kurie virė an ugnies, ir pečenkos, kurios kepė, užmigo ir virėjos, o sykiu ir tarnaitė, kuri juodą vištą pešė, – visi sumigo, kas tik buvo gyvas tame dvare. Toliau atsirado toki medeliai apė visą dvarą ir teip tankiai suaugo, teip susislėgė, kad per juos nieks negalėjo in tą dvarą ineit, ir nė nematyt per juos buvo to dvaro. Mets po metui teip dideli užaugo, kad nė viršaus stogų nebuvo matyt. In tą dvarą nieks negalėjo ineit nė tų medžių prakirst. Jei koks drąsus atsirasdavo, tai tas ten tuo galą gaudavo. Daug atsirado tokių karaliūnų, kurie norėdavo ineit pažiūrėt miegančios karalaitės, bet vis galą gaudavo.
Ale jau suvisai baigianties šimtui metų išgirdo viens karalaitis no vieno senio, kad tai jo senas tėvas jam pasakojo, kad tuose tai medžiuose yra karaliaus dvaras ir mieganti labai graži karalaitė.
– Ale, – sako, – ten nieks negali ineit, ba ten teip apaugę, kad nieks negali ineit.
Tas karaliūnas sako:
– Aš to nebijau – aš vis aisu ten pažiūrėt tos gražios karalaitės.
O kad jis atėjo prie to dvaro, ties vartais prasiskėtė tie medžiai. Jis kaip tik inėjo – ir vėl susiglaudė. Perėjo – visur visi miega. Atėjo in tą mažą stubelę – rado tą neišpasakytai gražią paną miegant. Jis, negalėdams in jos grožį beatsižiūrėtie, pasilenkęs pabučiau ją. Kaip tik pabučiau, jau pasibaigęs buvo tas jos šimtmetinis miegas, – tuo ji akis praplėšė, ėmė žiūrėt an karaliūno ir tuojaus atsistojo. O kada jiedu atėjo in pakajus, atsikėlė seni tėvai iš miego, pabudo virėjos, pabudo ugnis, ėmė puodai virtie, ėmė pečenkos keptie, pabudus merga baigė juodą vištą peštie, ėmė lekiot musės an sienų, pradė lekiot karveliai an stogo, gyvuliai stojo an savo kojų ir šunes, kraipydami vuodegom, ėmė lotie. Prapuolė tie medžiai, tik liko dvaras, koks pirmiau buvo. Tada padarė didelį balių, ir tuo apsipačiau karaliūnas su tąj gražia karalaite, ir ten liko gyvęt iki pabaigai dienų savo.

PATEIKĖJAS: Pautienius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 301-303, Nr. 189
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal