Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3771&FId=5974&back=home

PAVADINIMAS: [Apie Rastinį ir Aleną]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie Rastinį ir Aleną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno prie girios vartas. Jis sykį išėjo in girią – išgirdo balsą mažo vaiko verksmo. Sako: „Kas ten per riksmas? Reik ait žiūrėt“. Atėjęs rado mažą vaiką medy padėtą. Jis insilipo in medį, tą vaiką išsijėmė, sako: „Reiks nešt namo – tegu augs su mano Alena“. Tam vaikui praminė vardą Rastinis. Tie vaikai augo ir bujojo ir teip sutiko, kad be viens kito niekur nerimo.
Tas vartas turėjo seną virėją, o toj buvo ragana. Sykį pamatė toj mergaitė, kad ji tiek daug vandenio neša in stubą, – sako:
– Teta, kam tu neši tiek vandenio in stubą?
– Jei tu niekam nesakytum, tai aš tau pasakyčia.
Sako mergaitė:
– Nesakysu.
– Aš pripilsu pilną katilą vandens, užvirsu ir išvirsu Rastinuką.
Kada nuvėjo jiedu gult, sako mergaitė:
– Jei tu mane nepamesi, tai aš tau ką pasakysu: ta sena ragana nori šiandie tave išvirt.
Sako:
– Kelkim ir bėkim in girią.
Teip tie vaikai ir išė.
O toj ragana, kada jau vanduo gerai užvirė, aina atsinešt Rastinuką. O kad atėjo pas lovą – jau abiejų vaikų nėr. „Na, – sako, – kad pareis vartas iš girios o neras vaikų – ką jis mā pasakys?!“ Ji tuo pasiuntė tris tarnus – sako:
– Bėkit pėdom in girią ir juos pagavę parneškit!
Pamačius toj mergaitė, kad jau atsiveja tarnai, sako:
– Aš tave paversu in krūmą arškėtrožių, o aš būsu an viršūnės rožė.
Anie pėdom atbėgo – daugiau nieko nerado, kaip tik krūmą arškėtrožių ir viršūnėj rožę. Parėjo namo, pasakė raganai, kad teip tik rado, o toj ragana jiem sako:
– Jūs durniai!.. Jum reikėjo tą krūmą su peiliu nupjaut su rože ir parnešt namo. Aikit ir teip padarykit!
Tie tarnai vėl bėga in girią. Pamatė mergaitė, kad jau vėl ateina, – sako:
– Tu būk bažnyčia, o aš būsu zakristijonu.
Atbėgo tarnai – jau to krūmo arškėtrožių nėr, tik bažnyčia stovi. Tie vėl parėjo namo, sako:
– Jau to krūmo nėra, tik bažnyčią radom stovint.
Sako:
– Jūs durniai!.. Reikė bažnyčią griaut ir nešt namo. – Sako: – Aš ainu su jumis!
Ir visi – bėgt: tie tarnai pirma, o ta ragana paskui.
Pamatė iš tolo mergaitė, kad jau atsiveja ragana su tarnais, – ji tuo pasivertė in antį, o jį – in šioželką, ir plaukioja vandeny. Atbėgus ragana norėjo sykiu tą vandenį išgertie. Antaitė su savo plačiu snapu pagriebė raganą ir panardinus prigirdė vandeny. Tada tie vaikai linksmi parėjo namo, pas tėvus. Kaip užaugo, susipačiavo ir dailiai tenai gyveno. Kad ne smertis, tai da ir šiandie būtų buvę gyvi.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 303-304, Nr. 190
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal