Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3773&FId=5978&back=home

PAVADINIMAS: [Apie melnyko dukterį ir karalių]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie melnyko dukterį ir karalių]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk netoli karaliaus miesto buvo toks melnykas. Jis sykį, šnekėdams su karalium, pradėjo labai girt savo dukterį. Sako:
– Mano duktė tai teip yr graži, kad kitos tokios šioj pasaulėj nėra. O da ir tai, kad ji gali šiaudus suverpt in aukso siūlus.
– Jeigu ji tokia, tai tu atsiųsk mā ją – aš pažiūrėsu, ką ji gal.
O kad atvedė melnykas savo dukterį, karalius nuvedė ją in vieną kamarą, pilną prikimštą šiaudų, sakydams:
– Jei perverpsi tuos šiaudus in aukso siūlus, tai bus gerai, o jei ne, tai užmokėsi gyvasčiu.
Karalius pats savo ranka užrakino duris, ją vieną ten paliko. Melnykiūtė verkė sėdėdama ir neišmanydama, ką pradėtie. Susyk atsidarė durys – atėjo pas ją toks mažas žmogelis. Atėjęs sako:
– Labą vakarą. Ko tu teip verki?
Sako:
– Ką aš neverksu... Karalius man uždavė tokį baisų darbą, kad aš jo nė pradėt negaliu: liepė perverpt šituos šiaudus in aukso siūlus. Padė vindą ir špūles, pats užrakinęs išė.
– O ką tu mā duosi, kad aš tau suverpčia?
– O ką aš tau galiu duot, kad aš nieko neturu...
– Kaip tu būsi karalienė o pagimdysi pirmgimtinį sūnų, tai tu mā jį pažadėk.
Baimės pajimta melnykiūtė sako:
– Aš nežinau, kas gal būtie.
Ale pažadėjo. Tas mažas žmogelis tuo sėdo verpt ir lenkt siūlus. Iki rytui tai jau visi šiaudai buvo aukse.
An rytojaus karalius atėjęs pamatė, kad pilna stuba aukso. Sako: „Nors ji ir melnyko duktė, ale kur kitą tokią turtingą gautie?..“ – pajėmė ją sau už moterį. Teip melnykiūtė pasto karaliene. O kad sulaukė ji sūnų, atėjo tas mažas žmogelis.
– Na, – sako, – atiduok tu mā savo prižadėjimą.
Karalienė labai persigando. Žadėjo jam visokius turtus – sako: „Kad tik jis nejimtų sūnų“. O tas žmogelis sako:
– Man gyvastis brangesnė už visas tavo gėrybes.
Toj karalienė pradėjo karčiai verktie. Tas žmogelis jos pasigailėjo ir teip jai sako:
– Jei tu atmysi per tris dienas mano vardą, tai vaiks tegu liks pas tave.
Tada karalienė ėmė in atmintį visokius vardus ir pasiuntė savo tarnus in visokias šalis, kad atmytie visokius vardus an svieto.
Pirmą dieną atėjo tas mažas žmogelis ir sako:
– Na, myk mano vardą.
Toj karalienė išminė visokius vardus – tas vis sako: ne ir ne. Kitą dieną kaip atėjo, minė visokių žvėrių ir paukščių vardais, – vis jis sakė: ne ir ne. Perėjo ir antra diena. An trečios dienos sugrįžo viens pasiuntinys. Sako:
– Aš jokį naują vardą negirdėjau. Ale kaip aš išėjau iš girios, an aukšto kalno pamačiau tokią stubelę. Prieš ją kūrinosi ugnelė. Ir mačiau ten šokant ant vienos kojos tokį mažą žmogelį ir tokią dainelę dainuojant – sako:
„Vakar alų dariau,
Šiandie midų varau.
Del to ir karaliaus sūnų nešu, -
Nieks mano vardo nežino.
O aš Akmens Pienu vadinuos“.
Karalienė tuo suprato, kad tai jis Akmens Pienas.
Trečią dieną atėjo tas mažas žmogelis. Toj karalienė pradėjo mytie: „Tai tavo toks vardas, tai toks...“ O jis vis sako: ne ir ne. An galo sako:
– Mažu tu Akmens Pienu vadinies?
Suriko tas žmogelis:
– Kiba tau pats velnias pranešė mano vardą?!
Iš piktumo šoko aukštyn, tiesia koja davė in žemę – toj koja sulindo iki juostai in žemę, o kairę koją pajėmęs su abiem rankom, pats save perplėšė pusiau.

PATEIKĖJAS: J. Mikalainis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 307-309, Nr. 192
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal