Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3774&FId=5980&back=home

PAVADINIMAS: [Apie raganą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie raganą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo tokia ragana. Ji turėjo vieną dukterį. Ji, būdavo, jaunus vyrukus ir mergaites gaudo, peni, pjauja ir ėda.
Sykį teko jai pagautie tokį jauną vyruką Joną ir merginą Oną. Juos ragana penėjo ir ketino pjautie. Jiedu abu meiliai gyveno ir labai sutiko terp savęs. O toj Onutė turėjo labai gražų žiurkštuką. Sako toj raganos duktė:
– Kad tu mā tokį žiurkštuką...
Sako ragana:
– Gerai, rytoj gausi tokį pat kaip šits. – Sako: – Šiąnakt aš jai galvą nukirsu, tai liks tau žiurkštas. Ji tegul atsigula an krašto, o tu – in pasienį, kad aš neapsimilyčia.
O toj mergaitė už kampo girdėjo. Per dieną nė per slenkstį tos mergaitės neišleido, o vakare ji turėjo ait an krašto gult. Atsigulė mergaitė, pati nežinodama, kas jai gal stotis tąnakt. Kada jau raganiūkštė gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto, o pati atsigulė in užpakalį. Kada jau atėjo pusiaunaktis, tai ragana atėjus kirviu nukirto kraštinei galvą. Toj mergina tuo kilus iš lovos, pajėmė tos raganos no lango raganystos tabakierką, o nuvėjus pas savo mylimą Jonuką, jį prisikėlė, ir jiedu – bėgt! Jiedu per naktį [nubėgo] gana toli.
Kada jau prašvito, toj ragana atėjo pasikelt dukterį, o jau iš anos bus pusryčiai. Ji žiūri, kad jos duktė be galvos, o jau anos visai nėra! Žiūr ant lango – nė tabakierkos jos raganystos nėra. Nubėgo pas Jonuką – jau ir to nėra. Tada ragana atbėgo in stubą pažiūrėt per langą, ar toli jie nubėgo. O ji per savo vieną langą viską matydavo, nors ir toliausia kas būdavo. Pamatė ji juos du gana toli bėgant. Sako:
– Nepabėgsit! Aš jus tuo pavysu!
Toj ragana turė tokias kurpes: kas žingsnis tai valandos kelią pereina. Tuo ji in táis kurpes stojo ir – juos vyt!
Anie pamatė, kad jau ragana netoli, – ta Onutė pavertė Jonuką in ažerą, o pati pasivertė in antį ir plaukioja an ažero. Atbėgo nabagė ragana – jau tos tabakierkos savo netur, negali nė in ką pasiverstie. Tai ji nors stovėdama an kranto trupina duoną ir šaukia antaitę. Bet antaitė nepaika, ne teip grait ateis. Perstovėjo ragana per dieną pas ažerą, vakare nuvė namo. O jiedu atsivertė in žmones – vėl bėgt! Nubėgo jau jie netoli namų Jonuko. Pamatė, kad jau ragana vėl netoli jų. Tada Onutė pavertė jį in muzikantą, o ji pati pasivertė in arškėčių krūmą. Viršuj to krūmo buvo kvietka, o toj kvietkoj buvo pati Onutė.
Kada atbėgo ragana, sako ji muzikantui:
– Duok mā tą kvietką nusiskint.
Sako muzikantas:
– Gali skint. Aš tave da ir palinksmysu.
Kaip tik toj ragana insilipo in tą arškėčių krūmą, tep tas muzikantas ėmė grajyt, toj ragana – šokt. Tol šoko, kol insmert nesusidraskė ir išvirto negyva. Tada jiedu parėjo pas Jonuko tėvus ir tenai apsiženijo.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 309-311, Nr. 193
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal