ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3775&FId=5982&back=home

PAVADINIMAS: [Apie Joną karaliūną ir paną iš auksinio dvaro]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie Joną karaliūną ir paną iš auksinio dvaro]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk, jau labai seniai, vieno karaliaus buvo didelis sodas. Tame sode buvo tokia obelis, kuri vedė aukso obuolius. Kaip tik tie obuoliai nunoko, kasnakt, būdavo, prapuola po vieną obuolį. Tada karalius sako:
– Reikia vartą pastatyt.
Tas karalius turėjo tris sūnus. Pirmiausia liepė ait pas obelį vyriausiam sūnui. Bet kaip tik atėjo pusiaunaktis, užmigo – atlėkė paukštis, nuskynė obuolį. Anryt paskaitė – jau vėl vieno nėr.
Kitą naktį nuvėjo jaunesnis – ir tam teip stojos. Trečią naktį teko ait jauniausiam. Kaip tik atėjo vidurnaktis o tas paukštis atlėkęs tūpė in obelį, jis prie mėnulio šviesos pamatė, kad aukso plunksnos paukščio. Jis tuo, pajėmęs muškietą, kaip šovė – paukštis nulėkė, tik viena plunksna nupuolė. Tą plunksną jis parodė tėvui. Tėvas, pamatęs tą plunksną, sako:
– Šita plunksna brangesnė už mano karalystę. O kad ta plunksna tokia brangi, tai kiek ta paukštė bus verta! – Sako karalius: – Reik netbūtinai tą paukštį pargabęt.
Pirmiausia tėvas išsiuntė vyriausią sūnų, sakydams:
– Jei parneši tą paukštę, tai tau pavesu karalystę.
Išėjo tas sūnus. Nuvėjo in tokį didelį sodžių. Ten karčemoj rado gužynę. Pradėjo šokt, gert, laidokaut ir liko tenai.
Nesulaukdams tėvas grįžtant ano išsiuntė jaunesnį. Tas, atėjęs in tą patį sodžių, pamatė brolį karčemoj sėdint – ir jis pas aną liko.
Tėvas, abiejų nesulaukdams, išsiuntė jauniausią ait paukštės ieškot. Pasirengęs jauniausias iškeliau. Atėjo in tokią girią. Pamatė lapę bėgant. Jis ją norė šaut, o ta lapė sako:
– Geriau tu mane nešauk. Aš, – sako, – žinau, kur tu aini. Tu aini paukštės ieškot. Aikšę, sėsk an mano vuodegos, tai aš tau duosu pamačį.
Jonas karaliūnas kaip sėdo an lapės vuodegos, tai jam tik vėjas pro ausis ūžė, ir tuo nunešė pas tą dvarą, kur toj paukštė. Sako lapė:
– Šitam karaliaus dvare visur varta apstatyta, kelios ailios. Ale dabar jie visi miegos – tu gali ait. Nuveik tiesiog in pakajus. Pereisi visus pakajus, paskutiniam pakajuj rasi tą paukštę medinėj klėtkoj. Šalia tos bus pakabyta auksinė klėtka. Ale tu neimk tos auksinės klėtkos, ba gali būt tau didelė bėda.
Toj lapė liko, o jis nuvė in to karaliaus dvarą. Perė gerai per vartas – visi miegojo. Atėjo in pakajus. Perė per visus pakajus – paskutiniam pakajuj rado tą paukštę. Aukso paukštė, ale klėtka negraži. Sako: „Povaliai perdėsu paukštę in aukso klėtką – ir nieks negirdės“. Kaip tik jis sujudino tą klėtką, toj klėtka ėmė skambėtie, toj paukštė – rėkt. Subudo vartos, pagau jį, pasodino in nevalią. Anryt karalius atidavė jį sūdui. Sūdas pripažino jam smertį padaryt. Ale karalius sako:
– Gaila man tavo jaunystos. Jei tu norėtum pargabęt man aukso arklį, tai aš tau duočia šitą paukštę.
Išėjo Jonas karaliūnas ieškot to arklio. Ale pats nežino, kur ait jo ieškot. Aina keliu, žiūri – tupi jo prietelka laputė. Sako:
– Matai, Jonai, padėkavok savo nepaklausymui – dabar turėsi bėdą. Ale ką jau dabar daryt... Sėsk man an vuodegos – aš tave nunešu in tą karalystę, kur tas arklys.
Tuo Jonas sėdo lapei an vuodegos – tik vėjas sukosi apė ausis. Nešė visą dieną, an vakaro jie buvo ten. Dabar sako laputė:
– Aik čia in tą dvarą. Pas tą arklį stovi vartos, ale sumigę net krioks, tai tu jį lengvai gali išvest. Ale tik balnok prastu mediniu balnu. Ten kabos aukso balnas, tai tu tą nejimk, ba gali būtie tau vėl blogai.
O kad jis nuvėjo, gerai perėjo per vartas. Ale kad tas balnas labai prastas buvo, tai jis norė pasibalnot auksiniu balnu. Kaip tik pajėmė tą aukso balną, tas balnas ėmė skambėt, tas aukso arklys ėmė žvengt. Subudo vartos, pagau jį ir pasodino in kalinį. Anryt apsūdijo jį an smerties. Ale tas karalius sako:
– Aš galėčia tau smertį dovanot. Jei tu mā pargabętum iš auksinio dvaro paną, tada arklį duočia.
Nėr kas daryt – tur ait ieškot tos panos. Ale nežino, nė kur ait, nė kur ieškot. Išėjęs aina keliu ir verkia. Ale kaip an tos savo laimės vėl jis pamatė savo prietelką laputę.
– Matai, – sako, – tu manęs vis neklausei. Ale tai nieko, šitas tavo liūdnumas pereis an linksmybės. Šitas kelias tau tiesiog rodys an auksinio dvaro. Ten kaip nuveisi vakare, kaip visi miegos, tai toj karalaitė ais in savo maudyklę maudytis. Tai tu ten prišokęs ją apsikabinęs pabučiuok, tada jau ji no tavęs neliks. Tik tu ją neleisk pas tėvus atsisveikyt. Dabar, – sako, – sėsk an mano vuodegos – aš tave nešu.
An vakaro nunešė teip, kaip sakė, in tą karalystę pas tą auksinį dvarą. Kada jau sutemė, toj pana ėjo in maudyklę maudytis. Jis, prišokęs prie jos, pabučiavo ją. Tada jau toj pana ėjo paskui jį. Ale da vis meldė jo, kad leistų nors miegančius tėvus atsisveikyt. Jis vis nenorėjo leistie, ale per didelį jos prašymą leido jis ją. Karalaitė kaip tik priėjo prie lovos tėvo, tuo pabudo tėvas ir visi dvariškiai jo – tuo jį sujėmė ir pasodino in kalinį. An rytojaus karalius sako Jonui:
– Gyvastis tavo yra mano rankose. Jei nori, nukasi šitą mano kalną in aštuonias dienas, tai gausi nagradą – ranką dukters mano, o jei ne, tai už tai gyvasčiu užsimokėsi.
Ką jis tur daugiau daryt, kaip tik kast... Kasė per septynias dienas – da mažai žymės padarė. Septintos dienos vakare atbėgo jo prietelka laputė, sako:
– Nevertas būtum, kad tau pamačyt. – Sako lapė: – Aik tu gult ir miegok, o aš už tave atliksu tavo darbą.
Anryt pažiūrėjo per langą – jau kalno teip kaip nebuvo. Jis tuo nubėgo pas karalių, pasakė, kad jau išpildė savo darbą. Karalius norom nenorom atidavė jam dukterį. Jauna pora nieko nelaukdami iškeliau. Patiko vėl ta pati laputė.
– Dabar, – sako, – laimė jau rankose tavo. Ale da reiktų kad ir arklį pajimt.
– Ale kaip jį pajimt? – paklausė Jonas.
– O tai teip. Kaip nukeliausi in tą karalystę, kur tas aukso arklys, tai maloniai tą paną prijims. O kad atiduos tau aukso arklį, tai tu sėsk an jo raitas. O kad jau visiem ranką paduosi, tai paskiausia paduok karalaitei iš auksinio dvaro. O kaip tik pajimsi ją už rankos, tai tuo mesk an arklio ir jok an to arklio – tave nieks nepagaus, ba jis graičiau bėgs kaip vėjas.
Karaliūnui viskas nusisekė – paną išnešė iš to dvaro. Tada sako lapė:
– Dabar tik tau reikia, kad tu gautum tą aukso paukštę.
– Ale, – sako Jonas, – kaip aš ją galiu gautie?
Sako:
– Aš čia pabūsu su pana, o tu nujok an dvaro, kur toj paukštė. Kad tik pamatys tą aukso arklį, tai tau tuo išneš paukštę. Kaip tau tą paukštę tik paduos, tai tu leisk tą arklį, kiek gal ait, – tave nieks nepavys.
O kada tai viskas stojos, atjojo pas paną ir jau rengėsi su visom grožybėm jot namo. O lapė sako jam:
– Dabar, ką aš tau tiek gero padariau, kuom tu mā atnagradysi?
– O ką tu mā prisakysi padaryt?
– Kaip, – sako, – mes nukeliausim in savo girią, tai tu mane turi užšaut, nukirst man galvą ir kojas. Tai graži būtų padėkavonė už tiek daug gero padaryto.
– Aš to nepadarysu.
– Kad tu teip nenori padaryt, tai aš tave turu pamest. Ale pirm kaip aš tave pamesu, da aš tau vieną įsakymą pasakysu. Niekad nesėsk an krašto šulinio. Atsimyk tą gerai, ką aš tau sakau.
Su tais žodžiais prapuolė laputė girioj.
Keliauja karaliūnas su savo karalaite namo. Atjo in tą sodžių, kur jo broliai liko. Ten jis pamatė pulkus žmonių. Klausia:
– Kas tai čia per riksmas?
Sako:
– Žmonės čia rengiasi du netikėliu kart.
Karaliūnas prijojęs žiūri, kad tai jo broliai. Sako:
– Ar juos negalima kaip išgelbėt no tokios baisios smerties?
Sako:
– Reiktų mum už juos užmokėt. Ale neverta tokius neprietelius paleist: jau jie čia gana baikų pridirbo.
Bet karaliūnas už juos užmokėjo, kiek jie reikalavo, ir jau visi keliau namo.
Ale kad jie atkeliau in girią, buvo diena karšta. Sako:
– Čia girioj bus gerai atsilsėt. Čia mes pavalgysim, čia atsigersim vandens. Štai šulnys.
Jie ten sustojo, o Jonas karaliūnas atsisėdo an to šulnio. O tie broliai jį pastūmėjo, ir jau tas buvo šulny. O šiedu pajėmė tą paną, arklį ir paukštę ir parkeliau namo. O kad parė, sako tėvui:
– Pargabenom aukso paukštę, aukso arklį ir paną iš auksinio dvaro magaryčių.
Visi tuom džiaugės, tik tiek, kad tas arklys, rodydamas liūdnumą, nieko neėdė, paukštė negiedojo, o pana verkė ir verkė.
Bet Jonas karaliūnas tame šulny neprigėrė, nes ten vandens nebuvo, tik dumblas, tai jis ten minkštai puolė. Ale tik tiek jam buvo bloga, kad jis išlipt iš jo negalėjo.
Dažinojus apė tokį jo padėjimą, atbėgo pas jį [laputė], sakydama:
– Aš tave tokiam blogam padėjime nepaliksu, ištrauksu an balto svieto.
Tuo nusileido in šulnį. Liepė jam drūčiai laikytis už vuodegos, pati išlipo iš šulnio ir jį ištraukė.
– Tu nemislyk, kad tu dabar jau pabaigei savo visus persekiojimus. Tavo broliai, negerai tikėdami tavo smerčiu, apstatė visą girią varta, prisakė jiem, kad kaip tik tu pasirodysi iš girios, tai tave užmušt.
O kad jis kiek paėjo, pamatė sėdint ten tokį senuką. Jis su tuom senuku apsimainė drapanom. Su tom drapanom išėjo iš girios ir parė in savo tėvo dvarą. Ten jį nieks nepažino, tik tiek pamatė, kad tas aukso arklys ėmė ėst, toj aukso paukštė ėmė giedot, o toj pana perstojo ašaras liejus. Karalius klausia jos:
– Kodėl nusilinksminai?
O pana jam sako:
– Kažin kas čia... Pirmai vis buvo liūdna, o dabar susyk stojo linksma. Teip man rodos, kad mano tikras vyras parė in dvarą.
Karalaitė išpasakojo jam visą tą atsitikimą. Karalius liepė sušaukt visus žmones, kiek buvo dvare. Sykiu atėjo ir Jonas karalaitis. Toj pana kaip tik jį pamatė, nors jis ir ubagiškuose rūbuose buvo, tuo jį pažino ir užsikabino an kaklo. Tada karalius anuos du broliu nukorojo, o su tąj pana [Joną] apženijęs, paliko an savo sosto.
Kiek tai pragyvenęs, karaliūnas, sykį nuvėjęs in girią, patiko savo prietelką laputę. Sako:
– Už tiek daug geradėjysčių turi mane nušaut, galvą nukirst ir kojas.
Tas karaliūnas pamislio: „Kaip bus, teip bus. Kad ji teip nori, reik jau ją nušaut“. Tuo nušovęs galvą ir kojas nukapo – na, ir kas stojos? Iš tos lapės stojos gražus karalaitis o tikras brolis jo pačios – jam tikras švogeris. Sako:
– Aš buvau raganos paverstas in lapę, o kad atėjo čėsas, tu mane išgelbėjai iš mano nelaimės.
Tada abudu parėjo in dvarą. O kada pasimatė su seseria, koks ten buvo balius! Kad net ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 311-316, Nr. 194
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal