Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3777&FId=5986&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną išmintingą bobą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną išmintingą bobą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk da labai seniai, kada da žmonės kaime gyveno ir drauge visų sykiu kerdžius gyvulius ganė, tame kaime buvo visi turtingi ūkinykai, tik vienas labai vargingai gyveno, kad jis nė avutės, nė karvutės neturėjo. Sykį sako boba diedui:
– Tu nors iš medžio aptašyk kokį veršiuką, kad mes nors kokį gyvulėlį turėtume.
Tas žmogus nuvėjęs aptašinėjo galą pagalio, pridėjo kojas, galvą, žalai nukvarbau ir pastatė teip kaip gyvą veršiuką.
Kitądien, kada kerdžius kaiminę ginė, pasišaukė toj žmona kerdžių ir sako jam:
– Aš jau ir prasigyvenau veršiuką. Ale da mažas, da jis negali vaikščiot. Kiba tu jį nuneštum į ganyklą.
– Gerai, nunešu.
Pajėmė tą veršiuką, nunešęs pastatė žolėje. Per dieną jis prastovė žolėje. Vakare, genant namo, [kerdžius] sako:
– Aš tave an rankų daugiau nenešu. Kad tu galėjai per dieną an kojų išstovėtie, tai tu gali ir pareit.
Sykį kitą pavarė tą veršiuką – neina, tai ir paliko.
Kada parginė, boba klausia:
– Kur mūs veršiukas?
Sako:
– Liko ganyklose. Aš jį valkiosu an rankų, o jis da nori ėst, tai aš jį ir palikau.
Sako boba:
– Žiūrėk, ką tu išsimislei... Žiūrėk, kad tu mā mano gyvulį parvarytum!
Atėjo jiedu abudu ten, kur tas veršiukas buvo, – tą veršiuką turbūt kas pavogė – jau veršiuko nebuvo. Sako kerdžius:
– Turbūt kur nubėgo.
Sako boba:
– Jau neišsiteisinsi! Aš tave paduosu in sūdą.
Sūdžia pripažino, kad kerdžius turi atiduot tai bobai už tą veršiuką savo karvę. Boba, gavus seniai laukiamą karvę, ale vienok bėda, kad nėr kuom šert, iš to tą karvę turėjo papjaut. Mėsą pasūdė, o skūrą toj boba nešė in miestą parduot. Pakeliui aidama rado varnuką be sparno, negalintį lekiot. Ji, jo pasigailėjus, pajėmė tą varnuką ir susivynio in skūrą. Beaidama atėjus pas vieną melnyką netoli miesto apsinakvojo, ba buvo labai bjaurus oras, toliau ait negalėjo. Melnykienė jai liepė atsigult kamaraitėj an šiaudų ir mislio, kad jau ji miega. In tąsyk atėjo pas melnykienę senas pažįstamas melnykienės – miesto bulmistras. Sako melnykienė:
– Šiandie to mano vyro nėra namie, o dabar blogas oras, tai jis galbūt nė nesugrįš. O mudu nors dailiai pasimylėsim.
Tuo toj melnykienė padėjo an stalo degtinės, pečenkų, sviesto ir pyragų. O kad jie da tik pradėjo linksmytis, pabarškino kas in duris.
– Na, – sako melnykiene, – jau turbūt tas neprietelius parvažiau.
Tuo tą bulmistrą uždarė in šėpą, pečenkas – in pečių, degtinę – in lovą, pyragus – po lova. Atidarė melnykui duris. O kad melnyks inėjo in stubą, pamatė, kad guli boba an šiaudų. Klausia:
– Kas čia per boba guli?
Sako:
– No blogo oro užėjus apsinakvojo.
Sako:
– Duok man valgyt.
Sako:
– Nieko neturu, kaip tik duonos ir bulvių su lupynom.
Padėjo melnykienė duonos su bulvėm, melnykas pradėjo valgyt, o melnykienė atsigulė in lovą. Jis pasišaukė ir tą bobą – sako:
– Aikšę ir tu pas mane vakarienės.
Toj boba tuo pakilus atėjo. Ale melnykas mato tą karvės skūrą – sako:
– Ką tu ten turi?
O toj boba sako:
– Tai mano ten pasakytojas.
Sako melnykas:
– Mažu jis ir man ką pasakytų?
Sako boba:
– Kodėl ne, kad tik nori.
Toj boba dūrė pirštu varnukui – tas varnukas kar kar kar... Klausia melnykas:
– Ką jis dabar sako?
– Jisai dabar sako, kad pagalvy stovi bonka degtinės.
Melnyks radęs atsinešė. Toliau vėl karkterė. Klausia melnyks:
– O ką jis dabar pasakoja?
– Sako jis, kad pečiuj yra pečenka.
Melnyks ir tą mėsą atsinešė. Toliau viską pasakojo iki keturių sykių.
– O penktą sykį, – sako toj boba, – pasilsėjęs pasakys.
Kada jau jie tą viską suvalgė, gerai atsigėrė, sako melnykas:
– Tegu pasako tą penktą sykį.
Sako:
– Aš už dyką negaliu jį priverst, kad jis pasakotų, ba penktas sykis vis svarbesnis.
Jiedu derėt – sutiko an trijų šimtų dorelių. O kada jau užmokėjo tai bobai pinigus, tada toj boba suspaudė gerai varnuką – tas suriko iš visos gerklės savo. O melnyks klausia:
– O ką jis dabar pasako?
Sako boba:
– Jis dabar pasakoja, kad tavo šėpoj yra velnias.
Melnykas tuo nuvėjęs atidarė šėpą, ką rado – žiūri, kad bulmistras stovi. Tada melnykas, pajėmęs kuolą, kaip ėmė tam bulmistrui per šonus duot! Kaip jau gerai tam išdirbo kailį, tas jau pasmuko, tada tuom pačiu kuolu iškasė gerai bobai kailį.
Kada jau po visų balių gerai išsimiego, anryt sako melnykas:
– Parduok tu mā tą varnuką. Aš kaip tankiai ne namie, tai jis viską man papasakos.
Sako boba:
– Galit pirkt, ale be trijų šimtų dorelių neduosu.
Melnykui nėr ką daryt: pasakotojaus norisi. Turė užmokėt bobai da sykį tris šimtus dorelių. Toj boba, sugriebus šešis šimtus dorelių, greit iškūprino namo. Melnykas, sulaukęs vakaro, ir teip, ir teip klausė varnuko, o tas kaip nieko nesako, teip nesako. O toj boba, parėjus namo, pasistatė sau gerus namus, susitaisė gyvulius ir toliau dailiai pradėjo gyvętie.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 318-321, Nr. 196
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal