Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3778&FId=5990&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliaus sūnų ir rupūžę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliaus sūnų ir rupūžę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kada tai gyveno an žemės karalius, turėjo jis tris sūnus. Du vadino išmintingais i jauniausią paikiu vadino. Karalius apsimislio apė senatvę – sako:
– Jau man tuo reiks mirtie, o nežinau, katram karalystę pavest. Jūs aikit in svietą. Katras parnešit gražiausią divoną, tai tam pavesu rėdas karalystės, o kad nebūt terp jūs vaido.
Išėjęs karalius papūtė tris plunksnas. Viena nulėkė in rytus, antra – in vakarus, o to trečio, jauniausio, nulėkė tiesiog ir, netoli lėkus, nupuolė an žemės. Aniedu juokiasi:
– Tau tai toli reiks ait ieškot...
Tada viens išė in rytus, antras – in vakarus, o jauniausias atėjo ten, kur jo plunksma nupuolė. Pamatė, kad ten durys in žemę. Atsidaręs táis duris, mato trepus. Jis tais trepais nulipo žemyn in žemę. Ten rado kitas duris. Jis pabarškino in táis duris, ten klauso – kas už durių atsišaukia:
– Mergaičiuke mažiuliuke, atidaryk dureles: kas čia pas mus atėjo?
Tuo jam durys atsidarė. O kad jis inėjo in vidurį ten gražios stubos, pamatė tupint baisiai storą rupūžę, o toliau baisi daugybė mažesnių. Klausia toj storoji:
– Ko atėjai ir ko čia nori?
Sako:
– Aš atėjau, kad gaučia ko no gražiausią ir brangiausią divoną.
Tada toj storoji rupūžė sako:
– Mergaitės, atneškit mano skrynelę.
Tos rupūžaitės tuo atnešė skrynutę. Storoji atdarius padavė karalaičiui tokį gražų divoną, kad an žemės nieks negali tokį išaustie. Karaliūnas padėkavojęs išėjo an žemės.
Aniedu broliai, mislydami, kad jis nieko neras, tai tiedu nusipirko no paprastų bobų po sklypą audimo ir parnešė tėvui. In tąsyk parėjo ir jauniausias, padavė tėvui neišpasakytos grožybės divoną. Tėvas sako:
– Jeigu mum laikytis sukalbą, tai jau karalystė priguli jauniausiam.
Bet tiedu broliai sako tėvui:
– Ką tu jam pavesi karalystę, kad jis išminties gana netur. Tegu aisim in svietą da tavo insakymą išpildyt.
Tada tėvas išsiuntė vėl juos in svietą – sako:
– Aikit parnešt mā po žiedą. Katro bus gražiausias, tai tam teks karalystė.
Tiedu nuvėjo in kitą miestą, pirko sau po gražų žiedą. O tas jauniausias vėl nuvėjo po žeme pas táis rupūžes. Klausia toj storoji:
– Ko dabar atėjai?
Sako:
– Atėjau, kad gaučia gražų žiedą.
Toj storoji tuo liepė atnešt jos skrynutę. Iš tos skrynutės išėmė jam žiedą – kitą tokį žiedą joks meisteris an svieto negalėjo padarytie: vieno aukso ir su brangiais akmenais išsodytas. Parnešęs padavė tėvui. O kad anie padavė savo žiedus, tėvas vėl sako:
– Aš ir vėl sakau, kad jauniausiam karalystė tur tekt.
Tiedu broliai sako:
– Na, tegu aisim da sykį. O katras gražiausią mergą parsigabęsim, tai tam tegu teks.
Išėjo tiedu sau ieškotis, o jauniausias vėl nuvėjo pas táis rupūžaites. Klausia jo toj storoji rupūžė:
– Ko da sykį atėjai?
Sako:
– Atėjau, kad gaučia sau gražią mergą.
O toj rupūžė sako:
– Žiūrėk, ką tu išsimislijai... Merga ne kasdien parankiui sėdi. Ale aš tau galiu paieškot.
Pajėmus padavė jam išgraužtą gručką, pakinkytą su šešiom pelėm. O jis sako:
– An ko mā tos dovanos?
Rupūžė atsakė:
– Imk vieną iš mano mažiausią rupūžaitę, pasodyk in tą gručką ir važuok.
Jis tuo pajėmė vieną rupūžiukę, pasodino in tą gručko karietą ir išė an viršaus. Kaip tik išė an viršaus, tuo toj rupūžaitė apsivertė in gražią paną, o tas gručkas – in karališką karietą, o tos pelės – in šešetą arklių. Tada, pamatęs, kad tokia graži pana, tuo tą paną pabučiavo iš džiaugsmo, ir tada abudu, susėdę in karietą, parvažiau pas tėvą.
In tąsyk parėjo ir anie broliai su savo mergom. Tėvas sako:
– Aš judviem sakiau, kad tur būt jauniausias mano įpėdiniu.
Ir tuo padarė balių ir juos apženijo, o anuodu išginė su jų mergom. Toliau tas karaliūnas išvalnino táis rupūžaites iš žemės. Tai buvo karalienė senovės su dukterimi, prakeikta ir paversta in rupūžaites. Potam visi dailiai gyveno. O táis mergas, kaip jos labai dailios buvo, tuo karaliūnai išvadžio. O, sako, jos po žeme prabuvo šimtą penkiasdešimts metų.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 323-325, Nr. 198
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal