Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3780&FId=5992&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną keleivį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną keleivį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks žmogus, jis turėjo tris sūnus. Ta motina du savo sūnus mylėjo, o jauniausią nekentė. Sykį sako tėvas vyriausiam:
– Nuveik in girią, pakirsi malkų.
Motina jam indėjo pietų gerai mėsos, duonos ir bonką degtinės. O kad jis atėjo in girią, patiko tokį žilą mažą senuką. Sako tas senukas:
– Duok mā duonos, mėsos ir kokį gurkšnį degtinės: aš labai trokštu.
– Kad aš tau duosu, tai mā pačiam mažai bus. Aik šalin!
O kad jis pradėjo kirst medį, kirvis kaip ten užsikabino – tuo perkirto sau ranką. Tas jau nuvė namo.
Atėjo kits – teip pats tas senukas prašė, tas ir jam nedavė. Kaip tik pradėjo kirst medį – perkirto sau koją, kad turėjo jį iš girios parnešt.
Siunčia tėvas tą trečią. Motina jam davė an pietų porą blynų, kąsnį duonos ir bonką kokio ten surūgusio alaus. O kada jis atėjo in girią, patiko jis tą patį senuką. Sako tas senukas:
– Duok mā, vaikeli, porą blynų ir tavo gėrimo.
Sako tas vaikins:
– Aš tau duočia, jeigu tu tik valgysi ir gersi, ba mā davė labai prasto valgio ir gėrimo.
Tuo sėdo, ir ėmė jis ieškot savo maistą ir gėrimą. Kad pažiūri in krepšį – pilna pridėta pečenkų, dešrų, o toj bonkoj, rodos, ko no brangiausias gėrimas. Tada jiedu pavalgė, atsigėrė. Paskui sako tas senuks:
– Kuom tave apdovanot už tavo gerą širdį? – Sako: – Kirsk tu šitą medį, tai tu čia rasi geras dovanas.
Kada jis nukirto tą medį, iš to medžio išlindo auksinė žąsis. Jis tą žąsį – po pažaste ir nuvė in svietą. Atėjo in vieną karčemą, ten apsinakvojo. Tas šinkorius turėjo tris dukteris. Tos dukters pamatė, kad tokia graži žąsis, – sako:
– Aisim nors po aukso plunksnelę išsipešim, kaip jis kur prasišalys.
Teip kaip sykį jis tik prasišalino, tuo viena priėjus ėmė pešt plunksną – toj tuo prilipo. Atėjo kita – ir ta prilipo. Ale jau aina ir trečia. O šitos dvi rėkia:
– Neik, ba ir tu prilipsi!
O šita sako:
– Jūs jau prisipešėt gana, o aš nė vienos negausu!
Toj neklausė anų persergėjimo – atėjus ir toj prilipo. Perstovėjo pernakt pas tą žąsį. Anryt jis pajėmė žąsį, neša, o tos visos trys mergos aina paskui. Paėjęs toliau, ėjo pro kerdžių. Tas kerdžius kaip duos rimbu tom mergom, sakydams:
– N’o jūs kur dabar sekat kaip karvės?
Tas botagas prilipo prie mergų, kerdžius – prie botago, ir aina visi paskui tą žąsį. O bernas tuo ten žagrę taisė. Tas pamatė, kad jau kerdžių veda, – tas tuo griebėsi už kerdžiaus – tas prie kerdžiaus prilipo. O kitoj rankoj laikė žagrę – toj žagrė prie jo prilipo. Ir aina visi. Atėjo in vieną karaliaus miestą. Tame mieste buvo karalaitė, kad ją nieks negalėjo prajuokyt. Karalius davė tokį įsakymą: jei kas ją prajuokys, tai tas liks jo žentu. Pamatė toj pana, kad aina per dvarą žmogus, neša po pažaste žąsį auksinę. Prie žąsies prilipę trys mergos, prie mergų – botagas, prie botago – kerdžius, prie kerdžiaus – bernas, o kita ranka paskui velka žagrę. Kaip pamatė karalaitė, kad su tokiom komedijom aina per dvarą, ji visu balsu pradėjo juoktis. Kad jis ją prajuokino, tai jau jis tur būt pagal įsakymą žentu. Ale karaliui nepatiko, kad jis toks prastas, tai norėjo jį prašalyt. Sako:
– Jei tu išpildysi mano įsakymą, tai būsi žentu, o jei ne, tai ne. Atvesk tu mā tokį žmogų, katras galėtų iš mano sklepo išgert vyną.
Kur jis ais ieškot? Jis nuvėjo in tą pačią girią, kur medį kirto, – pamatė jis tą patį žilą senuką sėdintį liūdną an akmens. Sako:
– Ko tu teip liūdnas sėdi?
Sako:
– Kad aš labai trokštu gert. Šalto vandens jau mano pilvas nepakelia, bačką vyno išgėriau, tai ką toj mačijo – kaip lašas vandenio an karšto akmens.
Sako:
– Aš tame troškime galėčia tave pagelbėt. Aime su manim – aš tau duosu atsigert iki soties.
Atvedė jį in karališką sklepą – tas tuo puolėsi prie didelių bačkų ir tol traukė, kol buvo visos bačkos sausos, teip, kad jo net užkulniai išsipūtė begeriant.
Kaip tik tas žmogus išgėręs išė, jis vėl nuvė pas karalių reikalaudams dukters. Tada karalius sako:
– Da negausi, kol da neišpildysi mano vieną įsakymą. Turi tu įtaisyt tokį laivą, kad galėtum vandeniu ir žeme važuot.
Kur jis ais? Jis nuvė vėl in tą pačią girią, o radęs tą patį žilą senuką, sako jam, kad karalius liepė padaryt tokį laivą, kad galėtų po vandenį ir po žemę vienličnai plaukiot.
– Už tavo gerą širdį aš tau duosu ir tokį laivą.
Tuo davė jam tokį laivą. Jis tuom laivu atplaukė pas karalių. Tada jau karalius negalė ką daugiau daryt – turė paduot ranką jam duktė. Tuojau padarė balių, suvadino daug ponų ir karalių ir apženijo juos. Potam jam viskas gerai klojos. Matydams karalius, kad jis linkęs prie to, toliau karalius pavedė jam karalystę.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 325-327, Nr. 199
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal