Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3783&FId=5998&back=home

PAVADINIMAS: [Stubelnyko sūnus - karalius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Stubelnyko sūnus - karalius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus stubelnykas. Pamarė jis turėjo stubelę. Ale jis su savo pačia nesulaukė vaikų, ale susilaukė jiedu sūnų an senų dienų. Tas vaiks, paaugęs septynių metų, išėjęs laukan. Tas vaiks klausė, kaip vienas paukštuks gieda medely sėdėdams. Jis beklausydams ilgai in stubą neatėjo. Tėvas išėjęs sako:
– Aikšę in stubą – ką tu teip ilgai boviniesi?!
O tas vaiks sako:
– Aš klausau, kaip paukštys gieda.
O tėvas pratarė:
– Bene tu supranti, ką tas paukštys gieda?
Sako:
– Suprantu.
– Na, kad tu supranti, tai ką jis gieda?
Sako:
– Jis gieda, kad judu su motina pirmiaus man pasikloniosit, o paskui jūs mā atnešit abrūsą, o motina atneš man vandenio nusipraust.
Tas tėvas užsirūstino an vaiko – sako:
– Tu bjaurybe, – mes da turėsim tau kloniotis?..
Pajėmė tą savo vaiką, surišo jam kojas, nunešęs ir inmetė in marias. To vaiko palaidos rankos buvo, tai jis galėjo plaukiot, nenuskendo.
In tąsyk atplaukė laivas. Pamatė, kad vaiks plaukioja vandenyse jūrių. Tie laivinykai pajėmę tą vaiką an laivo, jį aprėdė sausoms drapanėlėms, o grįždami nuvežė tą vaiką ir pardavė karaliui. Tas vaiks pas tą karalių tuojaus užaugo.
Ale buvo susiedijoj kits karalius – garsus vajaunykas. Sako tas vaiks karaliui:
– Aš aisu pas aną karalių pasimokyt vajavot.
Tas karalius jį leido. Tas karalius neturėjo vaikų, tai tas karalius jį pastatė savo įpėdiniu. Tas vaiks nukeliau pas aną karalių, pristojo pirmiaus per tarną prie pakajų. Rado jis tenai kitą karalaitį, tokį patį kaip jis pats, kad negalima buvo pažįtie, kaip suveina, katras tai yra.
O anas karalius turėjo tik vienturtę dukterį, katrą jis jokiam žmogui nerodė, vis laikė užrakinęs pakajuj. Anas karaliūnas, norėdams ją pamatytie ir taptie karaliaus žentu, suka sau galvą ir niekaip neišmislio, ką jis galėtų padaryt, kad jis ją gautų pamatytie.
Vieną dieną vaikščioja jis nuliūdęs. Pamatęs anas jo draugas, kad jis toks nuliūdęs, klausia anas jo:
– Ko tu toks šiandie nuliūdęs?
– Aš neišmanau ką paveiktie, kad aš galėčia tą paną karaliūnaitę pamatytie.
Sako anas:
– Tai mažas daiktas. Kad tu mā ką duotum, tai tu ją galėsi pamatytie.
– Amžinai tau dėkingas būsiu, kad tik aš jos veidą galėčia pamatytie.
Sako:
– Tu nupirk jai dovanų. Aš jai nešdams valgius paduosu.
Teip tuo anas pripirko visokių dovanų, o šits nunešė karalaitei. Pamačius karalaitė, kad jis tiek dovanų atnešė, klausia:
– Kodėl tu tiek dovanų šiandie man atnešei?
Sako:
– Tos dovanos tai no ano karaliūno.
– O ką jis už táis dovanas nori?
Sako:
– Jis daugiau nieko nenori, kaip tik tave pamatytie.
Sako:
– Gali jį atvestie – galės pamatytie.
Teip anas tą karaliūną pašaukė. O kad jiedu pasimatė, pašnekėjo – ir teip vienas kitą pamylėjo, kad jiedu no viens kito skirtis nenorėjo, ale bet turėjo kiekviens ait an savo vietos.
Tas karalius jau buvo pusėtinai apsenęs. Sako savo dukteriai:
– Aš jau pasenau – tu sau išsirink vyrą, apsiženyk, o jau pavesu karalystę.
Sako toj duktė:
– Kam čia man kur ieškotie – čia yra pas mus: tas karaliūnas, kurį aš jau seniai padabojau.
Ir teip tuo tiko ir prilipo: tuo padavė užsakus, ir apženijęs pavedė karalystę.
O anas išgirdo, kad jau tas karalius numirė, – atsisveikino su savo draugu ir sugrįžo in tą karalystę ir pradėjo karaliaut. Ale ne po ilgam užpuolė kits karalius – jį teip sumušė, kad viską no jo atėmė. Jau jam nėr kas veiktie – nukeliau pas aną savo draugą, apipasakojo anam savo atsitikimą. O anas su savo galybe atkeliau, sumušė aną karalių, atėmė jo ir ano žemę ir paliko jį karaliaut.
Ale jis sumislio keliaut tėvų atlankytie. Nukeliau su pulku kereivių pas tėvą. Tas tėvas nusigando: kas tai yra, kad karalius pas jį atkeliau? Jis ten apsinakvojo. O kilo an rytojaus – motina atnešė vandenio nusipraust, o tėvas padavė abrūsą. Dabar sako:
– Aš – jūs sūnus, kurį jūs, tėvai, paleidot an vandenų marių. O dabar, matai, išsipildė mano žodis, ką aš jum sakiau.
Tada tėvas puolė sūnui po kojų, prašydams atleidimo. Sūnus jam viską tai dovanojo. Pajėmęs tėvus iš tos stubelės nusigabeno in savo karalystę, ir visi laimingai gyveno.

PATEIKĖJAS: Antanas Petrauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1903

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 328-330, Nr. 201
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal