ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3784&FId=6000&back=home

PAVADINIMAS: [Broliai ir pana užkeiktame dvare]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Broliai ir pana užkeiktame dvare]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žuvinykas. Jis, būdavo, gaudo ir gaudo per dienas žuvis – vienas parduoda, antras valgo. Ale vieną dieną gaudė per visą dieną – nepagauna nė vieną žuvį. Jau mislio ait namo, ale sako: „Da trauksu sykį“. Užmetė tinklą – ištraukia labai dailią lydekaitę. „Na, nors bus an vakarienės“. O toj lydeka prašnekėjo – sako:
– Tu mane kaip parneši namo, perpjauk in tris dalis. Duok vieną dalį pačiai, antrą – kumelei, o trečią – kalei. Tai tavo pati turės vaiką.
O tas žuvinykas buvo bevaikis. Tas žuvinykas parnešęs supjaustė tą žuvį, supjaustė in tris dalis. Davė vieną dalį pačiai, antrą – kumelei, o trečią – kalei. Ir teip, kad po kelių mėnesių pagimdė jo pati du vaiku, kumelė – du kumeluku, o kalė – du šuniuku. Tie vaikai buvo teip kaip vienas, tiedu arkliai buvo teip kaip vienas ir tie šunes – teip kaip viens. Ir visi labai dailūs.
Auga tie vaikai, jau užaugo in metus – sako tėvui:
– Ką mes čia pas tave veiksim – josim mudu vandravot.
Pajėmė jiedu po tą arklį, po šunį ir jau jos. Ale tėvas sako:
– Kad norit, galit jotie, ale da duosu aš judviem aukso kupką atminčiai.
Padavė jiems tą kupką – ir jiedu išjo, ir tie šunes pasekė paskui. Jojo jojo jiedu, patiko du zuikiu – tie zuikiai paskui juos bėga. Toliau patiko dvi lapes – tos lapės paskui. Toliau patiko du vilku – tie vilkai paskui. Toliau patiko dvi meškas – tos meškos paskui. Teip toliau kad jie patiko visokių žvėrių – ir vis bėgo paskui. Jau jiedu turi po didelį pulką žvėrių. Atjojo an grįžkelės – sako viens kitam:
– Ką mudu josim krūvoj... Skirkimės. Pakasim čia šitą kupką. O jei katras atjosim o atkasę rasim tą kupką aukštinyką, tai žinosim, kad jau antram kas blogai atsitiko.
Persiskyrė jiedu ir nujo, viens vienu keliu, kits – kitu.
Vienas jojo jojo, prijojo dvarą. Tas dvaras kaip ir užkeiktas buvo. Tam dvare nieko daugiau nerado, kaip tik vieną paną. Toj pana labai graži buvo. Sako tas vaikins:
– Tu viena ir aš vienas – liksiu čia pas tave: bus mudviem ramiau. O jau man pabodo po svietą besitrankant.
– Na, gerai.
Jau tai panai ir jis labai pasidabojo, ir jiedu gyveno tam dvare, o naktį ir guli vienoj lovoj.
Ale ten kolei jam prabuvus, jis vieną sykį vakare pamatė žiburį netoli no to dvaro. Klausia:
– Kas ten per žiburys?
O toj pana jam sako:
– Jau tu nenorėk nė žinot, kas ten per žiburys...
Jis kitą vakarą, jai nežinant, pajėmė savo žvėris ir nuvė in tą stubelę pažiūrėt, kas tenai yra. Ateina in tą stubelę, žiūri – pečius kūrinasi, smalinė žvakė žiba ir toks žilas senis už pečiaus sėdi ir dejuoja, kad šalta. Sako jisai:
– Aik tu sušilt, kad tau teip labai šalta, pas ugnį.
– Kad aš bijau tavo šitų žvėrių. Išpešk no mažiausio žvėrio plauką, uždėk an didžiausio, tai aš aisu šiltis.
Jis ėmęs išpešė iš mažiausio, užmetė an didžiausio – ir pavirto visi žvėrys in gelažis ir jis pats pavirto in gelažį.
Toj pana laukia laukia, nesulaukia. Jau ji žino, kad jis ten prapuolė.
Ale anam broliui teip parūpo, kad jis neturi kur vietos gautie. Joja jis an tos grįžkelės. Atjojęs atkasė tą kupką – jau toj kupka aukštinyka. Kaip tik jis pamatė, kad jau toj kupka aukštinyka: „Tai jau, – sako, – mano brolis gali būtie negyvas“. Ir leidos tuom keliu, kur ans buvo nujojęs. Jojo jojo, atjojo in tą patį dvarą, kur jo brolis buvo. Toj pana kaip tik pamatė, kad atjojo su žvėrimis, – ji mislio, kad tai tas pats, – sako:
– Kur tu teip ilgai buvai?
O šits sako supratęs:
– Tai čia, tai čia jodinėjau, užtai teip ilgai užtrukau.
Kaip ten anksti jis nujojo, nežinau, ale vakare toj pana vadina gult. Jis kaip ėjo su jąj gult, ištraukė kardą iš makštų ir insidėjo in vidurį. Dabar toj pana mislia: „Kas tai yra, kodėl jis pirma nedėjo kardo in vidurį, tik dabar?“ Pernakvojo jiedu.
Kitą vakarą žiūri jis, kad ten žiba žiburys. Klausia:
– Kas ten per žiburys?
O toj pana sako:
– Aš tau anąsyk sakiau, kad tu nenorėk nė žinot, kas ten per žiburys.
Tada jis dasiprotėjo, kad tai jau ten jo brolis galą gavo. Aina jis su tais savo žvėrim in tą stubelę. Atėjęs rado – kūrinasi pečius, smalinė žvakė žiba, o žilas senis unkščia už pečiaus, kad šalta. Žiūri, kad jo brolis ir tie jo žvėrys paversti in gelažis. Sako:
– Žvėrys, draskykit tą diedą!
Tie žvėrys kaip ėmė draskyt
< . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . >

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 330-332, Nr. 202
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal