Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3786&FId=6004&back=home

PAVADINIMAS: [Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks vaikins. Jis susiderėjo pas ūkinyką tarnaut metus už grašį. O kada perbuvo metus, atsijėmė no ūkinyko tą grašį. Nunešęs tą grašį inmetė in šioželką – ir nuskendo. Sako: „Turbūt negerai tarnavau tuos metus, kad nuskendo mano pelnas“. Kitą metą pas tą patį ūkinyką da geriau dirbo, o kad pasibaigė metai, atsijėmęs grašį inmetė pas aną – ir vėl paskendo. Sako: „Da turbūt negerai tarnavau, kad vėl paskendo“. Trečią metą da geriau tarnavo, o an pabaigos metų atsijėmęs grašį, nuvėjo pas anuos du grašiu, metė trečią grašį ir sako:
– Iškilkit, mano trijų metų algos!
Tuo iškilo iš vandenio visi trys grašiai. Pajėmęs tuos grašius, aina už tuos tris grašius tris dvarus pirktie. Patiko tokį senuką. Sako:
– Kur aini, vaikeli?
Sako:
– Tarnavau pas ūkinyką tris metus – užsitarnavau tris grašius. Ainu tris dvarus pirktie.
O tas senuks sako:
– Duok tu man vieną grašį – aš pirksu sau vieną dvarą, o tu už du grašiu pirksi sau du dvaru.
Davė jis senukui grašį. Aina toliau – patiko senuką. Rodės jam, kad tai kitas, o tai vis buvo tas pats. Sako:
– Kur aini, vaikeli?
Sako:
– Tarnavau tris metus – gavau tris grašius. Patikau tokį senuką – daviau jam vieną grašį, o už du grašiu ainu du dvaru pirktie.
– Tai duok man vieną, tai pirksim abu po vieną.
Davė jis jam kitą grašį. Aina toliau. O tas senuks užėjo jam už akių, sako:
– Kur aini, vaikeli?
Jis jam vėl viską išpasakojo. Sako senuks:
– Tai duok tu mā tą grašį – aš pirksu dvarą, o tu jaunas – užsitarnausi daugiau ir sau nusipirksi dvarą.
Pamislęs ir atidavė paskutinį grašį. Paskui klausia senuks:
– Tai ko tu nori no manęs už tuos pinigus?
Sako:
– Aš noru, kad turėčia tokią muškietą, kad ką tik užmieruočia – vis nušaučia. Ir kad aš turėčia tokias kaziras, kad aš visus nukaziruočia. Ir kad aš turėčia tokį krepšį, kad kam tik pasakyčia: „Lįsk in krepšį!“ – ir jau būtų krepšy. Ir kad aš turėčia tokią skripką, kad aš užgrajyčia – visi šoktų.
Teip tas senuks jam viską tai davė. Padėkavojęs senukui, aina toliau. Beaidamas pamatė paukštį tupint arškėčių krūme. Tą paukštę užmierau ir nušovė. Ale žydas maudėsi. Tas žydas pamatė, kad krūme paukštis nupuolė, – tas žydas prie to paukščio. Tas vaikins kaip užgrajijo, tas žydas – šokt po tą arškėčių krūmą! Tol jis grajijo, kol matė, kad jau visas žydas susidraskė kruvinas bešokdams po arškėtyną. Tada jau jis paliovė griežęs.
Jau jis mato, kad jam gerai sekasi, – aina jis svieto vandravot. Beaidams užėjo in tokį dvarą. Ten viską išvaikščiojo – niekur nieko nėra. Atėjo in pakajus – ir gert, ir valgyt an stalo, ale jokią gyvą dūšią nėra. Jis, kaipo vandraunykas, sėdęs už stalo, pavalgė, atsigėrė ir atsigulė an lovos. Ale jam besimigdant atėjo pas jį pana visa juoda ir sako jam:
– Kad tu galėtum čia išbūtie tris naktis, tai aš pabalčia, ir mudu čia galėtume ponaut. Ba čia yra užponavoję velniai.
Ir toj pana prapuolė.
Kaip tik atėjo naktis, prigužė pilni pakajai velnių. Ale kaip tas vaikins ėmė grajyt, tie velniai – šokt visi! Šoko jau ir liežiuvius iškišę iki gaidžių. Po gaidžių prapuolė.
An rytojaus pasirodė pana jau iki kelių pabalus. Sako:
– Da dvi naktis išbūk, tai čia viskas pabals ir iškils.
Kaip tik sutemė, da daugiau velnių prigužė, ir jau tuo tie velniai kibo prie to vaikino. Tas vaikins, pagriebęs skripką, kaip ėmė grajyt, tie velniai – šokt! Šoko visi. Pailsę rėkė kaip baisiausi žvėrys, bet sustotie negali. Sako:
– Dvi naktis aš jus šokinau, o kitą naktį, jei turit pinigų, tai galit susirinkt lošt.
Tie velniai surinko daugybę pinigų ir da anksčiau kaip kitus vakarus atkeliau.
– Na, – sako, – aisim dabar lošt.
Ale kaip tik susėdo lošt, tas vaikins išlošė iš tų velnių kelis maišus pinigų. Velniai mato, kad jau paskutinė naktis, jau bus jiems bloga, – tuo visi puolė prie jo. O jis atsiminė, kad turi krepšį. Sako:
– Visi in krepšį!
Tie velniai šmakšt visi in krepšį! Jis juos užrišo, ir jau pakajus.
Kaip tik po gaidžių, tuo toj pana suvisai pabalo. Jie sau pakajingai pernakvojo. Kaip tik prašvito, žiūri – kūlikai kulia an trijų klojimų, kiti arklius šeria, kerdžius – galvijus, ir visko dvare yra teip kaip priguli. Dabar jis sako in tą paną:
– Ką aš tuos velnius čia laikysu... – Sako: – Nešu in kluoną pas kūlikus – tegu jiems gerai kūlikai suduos.
Kūlikai šeši kluone kūlė. Jis tą krepšį su velniais nunešė in kluoną, tai kaip tie kūlikai ėmė duot spragilais! Kaip jau gerai jie jiems dasūdė, tas krepšys trūko, tai tie velniai kaip lėkė, tai nukėlė kluono visą stogą ir nupleškė visi in peklą. O jiedu su tąj pana apsiženijo ir gražiai ponau. Ir tie velniai jau daugiau ten neatsilankė.

PATEIKĖJAS: Jonas Pautienius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1903

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 334-336, Nr. 204
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal