Knygadvario objektas "BsTB 8 336-205 Pasaka AT 1164 [Apie žmogų ir velnią]" >> "[Apie žmogų ir velnią]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3787&FId=6006&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žmogų ir velnią]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir velnią]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno toks žmogus su pačia kelis metus, ir jiems labai gerai viskas sekėsi, ir labai sandaroj gyveno. Ale toj tai jam jo pati numirė. Jis pajėmė kitą jauną mergą sau už pačią. O toj jo pati tokia buvo niekai, kad jis su jąj jokiu būdu gyvęt negalėjo. Kad jis jai, būdavo, liepia ką daryt, tai ji vis, būdavo, daro atbulai. Kad jis jai liepia virt valgyt, tai ji neverda, o kad neliepia, tai verda. Kad jis jai liepia miegot, tai ji nė akių nesudeda, o kad to neliepia, tai ji miega tris dienas. Ji teip nusišaukė visoj toj apygardoj baisiąja boba.
Tas žmogus iš neapkantų nuvėjo in girią pasivuogautie. Vaikščio vaikščio po girią – rado krūmą serbentų su nunokusiom vuogom. Ale pas tą krūmą pamatė bedugnę duobę. Parėjęs namo, sako pačiai:
– Aš aisu in girią pasivuogautie. Ale tu, žiūrėk, neik!
Jis aina, o toj jo pati paskui atėjo pas tą krūmą. Sako vyras:
– Žiūrėk, kad tu neskintum tų vuogų!
Ji tuo – prie tų vuogų. Kaip tik pradėjo skintie, teip ir nuskambė in tą bedugnę. Parėjo tas žmogus namo su džiaugsmu, kad jau paskendo jo bjaurioji boba.
Ale perbuvo tas žmogus be bobos tris dienas – pasigailėjo jam jos. Pasijėmė ilgą virvę, nuvėjo pas tą bedugnę, virvę inleido. Pajuto, kad jau užsikabino, ir traukia. Kada datraukė iki viršui, pamatė, kad jis ne savo bobą traukia, ale velniuks įsikabinęs laikosi už virvės. Nusigando žmogus, pamatęs velnią. Jis norė leist virvę, ale tas velnias sako:
– Ištrauk tu mane an balto svieto – aš tau už tai gražiai užnagradysu.
Ištraukė tas žmogus velniuką an kranto. O tas velniuks sako:
– Kap tu, žmogeli, galėjai su tąj boba gyvęt tiek metų?! Aš jau ką tik gyvas likau, būdams su jąj tris dienas. Už tokią geradėjystę aš tau gerai apmokėsu. Aisim mudu in žmones, tai aš inlįsu in žmones. Tie žmonės ims durnavot, sirgt, o tu galėsi gydyt. Tu pastosi dideliu daktaru ir pastosi bagočium.
Tam žmogui patiko tokia kalba velniuko, ir nuvė jiedu toliau in žmonis. Tas velniuks tuo in vieną, in kitą inlindo – tas žmogus tuo ten šiokių tokių žolelių duoda – ir jau sveikas. Ir vis tolyn ir tolyn jis gydė ir jau surinko daug pinigų. Jį, kaipo gydytoją, gerai šeria, jau jis atsigau kai bulius.
Ale jau nubodo velniui belandžiojant vienas iš kito – sako žmogui:
– Aš jau aisu inlįsu in to kupčiaus dukterį ir tenai gyvęsu ilgus metus. Ale tu jau ten neik, ba aš tave suvėsu!
Teip tuo velniuks nubėgo ir insikraustė in to turtingo kupčiaus dukterį. Toj duktė tuo pradėjo durnavot. O jau jį visi žino, kad jis durnavotus gydo. Tuo nusiuntė tarnus pas jį, kad jį pargabęt. Jis, žinodams, tokią kalbą velnio, jau jis apė tokį gydymą nė mislyt nenorėjo. Bet jo geruoju neklausė. Sako:
– Kad tu tiek išgydei, o šitą nenori, tai už tai galva užmokėsi.
Jau dabar jam vis tiek, ar teip galas, ar teip galas: neis gydyt – galas, ais gydyt – ir galas, suvės velnias. Ale jis sumislio kytravot. Atėjęs pas tą kupčių, pasakė visiem tarnam to kupčiaus, kad bėgtų po lauką, apė sergančios stubą ir rėktų visi, kad bjaurioji boba ateina. Tie ėmė rėkt, kad bjaurioji boba ateina, – pasidarė didelis riksmas.
Išgirdo tas velnias, kad toks riksmas, – atsisėdo an lango. O pamatęs tą daktarą, klausia jo:
– Kas čia per riksmas?
Sako:
– Visi rėkia, kad toj bjaurioji boba ateina.
Velnias persigandęs sako tam gydytojui:
– N’o kur aš dabar no jos pasislėpsu?
– O kur jau tu no jos pasislėpsi... Jau ji visur čia tave ras. Bėkie vėl in tą duobę, tai jau ji ten neras.
Tas velnias išnešė langą ir nupleškė in tą duobę. Kaip tik tas velnias išė, o toj kupčiaus duktė pradėjo dainuot, atėjus in protą. O tas kupčius už tai dovanojo jam pusę savo turto.

PATEIKĖJAS: J. Pautienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1903

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 336-338, Nr. 205
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal