ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3789&FId=6010&back=home

PAVADINIMAS: [Apie turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Anuose amžiuose gyveno vienas kupčius, turtingiausias visame sviete. Ale buvo didelis godulis ir šykštuolis. Jis jokiam žmogui gero nedarė, o jau ubagas pas jį joks negalėjo ateitie nė nakvotie. Sirgo to kupčiaus teta – ir toj gulėjo pas jį tvarte su gyvuliais.
Ale vieną vakarą atėjo du žili seneliai, prašos in nakvynę. Jų nenor priimtie. Sako senelis:
– Kur mes dabar naktį pasidėsim, kas mus prijims, jei tu neprijimsi?..
Per didelį jų prašymą jau jis juos prijėmė. Sako:
– Aikit atsigulkit in tvartą pas gyvulius.
O ten ir toj teta gulėjo. Klauso – vidury naktų šnekas tie du senukai:
– Šiąnakt gims ana tam kaime ūkinyko neturtingo sūnus, vardu bus Nelaimingas Jonas. Jis valdys šito turtingo kupčiaus turtais. O ant ženklo tegu būna sveika šita moteriškė.
Ir patys tie senukai [prapuolė] jai iš akių. Toj moteriškė pajautė sveika, atėjo pas tą kupčių ir jam tai viską pranešė.
– O an ženklo, – sako, – mane pasveikino, ir dabar aš esu suvisai sveika.
Tas kupčius, pamatęs ją sveiką vaikščiojant, nusistebėjo, sako:
– Kas tai buvo do senukai?..
An rytojaus ar tę už poros trijų dienų važuoja pas kunigą paklaust, ar apkrikštijo tokio tai tėvo vaiką. Kunigas sako:
– Gimė jo sūnus, ir aš jam vardą praminiau Jonas Nelaimingas. Ale da neapkrikštytas: tėvas neturtingas, negauna krikšto tėvo.
O tas kupčius sako:
– Aš būsu krikšto tėvas.
Tuo tą vaiką apkrikštijo, ir krikšto tėvas iškėlė didelį balių. Po tam baliui sako kupčius:
– Kūmai, duok tu mā tą vaiką. Aš jį gražiai užaugysu, išmokysu, ir bus šviesus žmogus. O pas tave jam bus tik vieni vargai.
Tėvas jam nieko nesako.
– Matyt, kad tu teip nenori duot man jį – te tau tūkstantį rublių an reikalų, o vaiką duok man augytie.
Jau tėvas, kaip gau tūkstantį rublių, atidavė kupčiui vaiką. Tas kupčius suvynio tą vaiką in šiltus kailinius ir išvažiau namo su vaiku. O tai buvo žiemos laikas. Bevažuodami privažiau tokią duobę netoli kelio. Tas kupčius ištraukė tą vaiką iš kailinių, padavė savo tarnui, sako:
– Nešk in tą duobę ir inmesk.
Tas pagriebęs tą vaiką už kojų, nunešęs inmetė in tą duobę. O tas kupčius sako:
– Na, dabar tegu jis vartoja mano turtais... – prasijuokęs pasakė. Parvažiau pakajingai namo.
Kitą dieną važiavo kiti kupčiai pas tą bagotąjį, vežė jam skolos dvyliką tūkstančių. Atvažiau ties tąj duobe – girdi, kad vaikas rėkia. Jie nuvėjo pas tą duobę, žiūri – vidury žiemos toj duobėj žolių, kvietkų prižėlę, o vaiks tom kvietkom bovijasi. Pajėmė tą vaiką ir atsivežė pas tą kupčių. Tas kupčius klausia:
– Ką jūs čia turit per vaiką?
Sako:
– Atvažuodami radom mes jį ana toj duobėj.
Tas kupčius sako:
– Jūs mā jį palikit: jūs pakol parvešit, tai sušaldysit.
Anie tyli – matyt, duot nenori. Sako:
– Aš jum dovanosu tą dvyliką tūkstančių už tą vaiką.
Kaip tik dovanojo, tep tie atidavė tą vaiką. Tas kupčius padarė bačką, indėjo vaiką, išsmalau ir paleido an marių. Tą bačką vilnys nunešė in kitą pusę marių pas vieną klioštorių. O viens zakonyks nuvėjo vandens. Klauso – riksmas kūdikio. Tas tuo sėdo in luotą, o atplaukęs pajėmė bačką išvežė an kranto. Lankus nukalė – išėmė tą vaiką. Atnešė pas perdėtinį, sako:
– Radau an marių bačkoj vaiką.
Tas perdėtinis sako:
– Tą vaiką aš apkrikštysu Jonu.
Ir apkrikštijo, ir praminė jį Nelaimingu Jonu. Tas vaiks tam klioštoriuj augo, išsimokino skaityt ir rašyt. Užaugo iki aštuoniolikai metų – pavedė jam šėporystą.
Ale vieną sykį atvažiau tas kupčius in tą klioštorių. Žiūri – vaikščioja toks dailus jaunas vyras. Klausia kupčius perdėtinio. Perdėtinis sako:
– Mes jį pagavom bačkoj an marių, praminėm Jonu Nelaimingu.
Tas kupčius jau persigando. „Na, – sako viens sau, – jau mā su juom bus bloga, aš jį negaliu nužudyt“. Sako kupčius:
– N’o kiek metų, kaip jis pas jus gyvena?
– Jau aštuoniolika.
Teip tinka tam kupčiui: jis jį kaip paleido an marių – aštuoniolika metų. Sako tas kupčius:
– Leiskit jį pas mane – aš jį padarysu užveizdėtoju turtų savo.
Tas perdėtinis tyli. Kupčius mato, kad tyli, – tai jau duot nenor. Sako kupčius:
– Aš duosu an klioštoriaus dvidešimts penkis tūkstančius, o leiskit jį pas mane.
Kaip gau pinigus, jau laidžia. O tas kupčius parašė laišką pas pačią, kad kap tik ateis jis su laišku, tai tuo nusiųst in muilo pabriką ir ten jį suviryt karštuos taukuos katile. Užpečėtijęs padavė laišką jam ir liepė nešt pas jo pačią.
– O aš, – sako, – važuosu už marių su reikalais.
Tas vaikins, pajėmęs laišką, iškeliau. Beaidams patiko tokį žilą senuką. Klausia senuks:
– Kur aini, vaikeli?
Sako:
– Ainu su laišku pas kupčių.
– Parodyk tą laišką.
Parodė jam laišką. Tą atplėšė:
– Na, – sako, – skaityk.
Jonas perskaitęs nusigando. Sako:
– Ką aš tam žmogui padariau, kad jis mane teip siunčia?..
Sako tas senuks:
– Tai nieko, ten viskas bus gerai.
Tas senuks pūsterėjo – stojo kitaip perrašytas laiškas ir pečėtis vėl to kupčiaus čielas.
– Dabar, – sako, – gali keliaut ten, sau laimę atrasi.
Atėjęs padavė tai kupčiaus pačiai laišką. Toj tuo tą laišką perskaitė, o pašaukus dukterį, sako jai:
– Skaityk, ką tėvas rašo: kad tuo ko no graičiausia tave su juom apženyt.
Jis kaipo dailus buvo, toj duktė jį padabojo, ir tuo apsiženijo.
Po kelių dienų gau žinią pati, kad kupčius jau parkeliauja. Išėjo ji, duktė ir žentas an prieplaukos pasitiktie. Kaip tik tėvas pamatė, kad jis gyvas, o da yr žentu, jis pradėjo an pačios rėktie:
– Kaip tu galėjai atsivožyt dukterį su juom apženyt?!
Sako:
– Čia an to tai ne mano valia, ale tavo.
Jis laišką atnešė:
– Tavo ranka rašyta.
Perskaitė kupčius, sako:
– Kažin ką aš čia parašiau...
Jau nėr jam ką daryt. Parėjo namo, gerai palėbavo. O ten už kelių dienų sako tas kupčius:
– Te tau laišką, nešk in trisdešimtą karalystę pas karalių Žaltį: parnešk man no jo mokestį už dvyliką metų ir pasiklausk jo apė mano dvyliką laivų, kurie prapuolė.
Prisidėjo Nelaimingas Jonas krepšį pikliavotų cukorių, atsisveikino pačią ir išėjo. Ėjo ėjo, priėjo tokį didelį aržuolą. Prašnekėjo tas aržuolas:
– Kur aini, Nelaimingas Jonai?
– Ainu į trisdešimtą karalystę pas karalių Žaltį atimt mokestį už dvyliką metų.
– Kad tu tenai nuveisi, pasiklausk jo: aš jau čia stoviu du šimtu metų – ar da mā ilgai čia stovėt?
– Gerai, paklausu.
Ėjo toliau – priėjo plačią upę. Tuo sėdo an pervazo, persikėlė per upę. O kad persikėlė, klausia tas vežėjas:
– Kur tu aini, Nelaimingas Jonai?
Sako:
– Ainu į trisdešimtą karalystę pas karalių Žaltį atimt mokestį už dvyliką metų.
– Kad tu tenai nuveisi, pasiklausk apė mane. Aš čia važinėju trisdešimts metų, o ar da mā čia ilgai reiks kilnotie žmones?
– Gerai, pasiklausu.
Aina toliau – priėjo prie Mėlynų jūrių. Žiūri – guli žuvis kitas, per jūres tarnauja in vietą tilto. Prašnekėjo toj žuvis:
– Kur aini, Nelaimingas Jonai?
– Ainu in trisdešimtą karalystę pas karalių Žaltį atimt užmokestį už dvyliką metų.
– Kad tu nuveisi pas jį, pasiklausk apė mane: ar aš da ilgai turėsu tarnautie in vietą tilto? Jau mane pėkšti mina, važuoti važuoja ir raiti joja, jau mano mėsas numynė iki kaulų.
– Gerai, pasiklausu.
Aina toliau – priėjo žalias pievas. Už tų pievų stovi dvaras. Inėjo in tą dvarą, in tuos pakajus. Inėjo – nieko nėra. Aina in kitą, trečią – vis nieko nėra. Atėjo in paskutinį, žiūri – sėdi graži pana ir verkia. Klausia toj pana:
– Ko tu čia atėjai in šitą prakeiktą dvarą?
Sako:
– Mane atsiuntė kupčius čia atimt mokestį už dvyliką metų.
O toj pana sako:
– Ne mokesčio tave atsiuntė, ale tave atsiuntė mano ponui ant suvėdimo. O ką, brolau, kaip tu keliavai, mažu kokių naujienų girdėjai?
Jis tai panai apipasakojo apė tą aržuolą, apė tą vežėją ir apė tą žuvį. Sako pana:
– Gerai, aš mažu smaką išklausu.
Jiems ten bekalbant, iškilo didelis vėjas, sudrebėjo visas dvaras. Sako:
– Jau parlekia Žaltys! Kur aš tave pakavosu?
Pakavojo jį po lova.
– Ale, – sako, – gerai klausyk, ką mudu su Žalčiu kalbėsim.
Kaip tik spėjo jį pakavotie, tuo tas Žaltys, atėjęs in pakajų, klausia:
– Kas čia smirda žmogiena?
O pana jam sako:
– Kas čia smirdės... Kaip tu lakstai po žmonis, juos gaudei, ėdei, tai jau tau ir čia smirda.
Potam Žaltys sėdo ir šneka. Sako:
– Aš šiandie teip nuilsęs – paieškok tu man galvą.
Toj pana pradėjus jam ieškot. Jam sako:
– Ale kokį aš sapną šiąnakt sapnavau. Rodės man, kad aš keliavau ir radau stovint aržuolą. Klausė aržuolas – sako: „Stoviu tris šimtus metų čia an vietos, o ar da ilgai man čia stovėt?“
Sako smakas:
– Kad atsirastų toks o priėjęs spirtų koja iš užtekėjimo saulės, tas aržuolas parvirstų, ir galėtų iš po jo išimtie didesnius skarbus, kiek tur tas turtingiausias kupčius.
Toliau ji jam kalba – sako:
– Rodės man vėl, kad priėjau prie tokios plačios upės. Tas pervežėjas klausė, ar da jam ilgai reiks kilnotie žmones.
– Jam visai neilgai reiktų, kad jis žinotų: kaip pas jį tik pirmas sėstų, pasodytų an savo vietos, pavarytų no krašto, pats nušoktų – ir jau jam daugiau nereiktų važinėt.
– O da, – sako, – rodės, priėjau prie Mėlynų jūrių, radau gulint žuvį kitą skersai jūrias, tarnaujančią in vietą tilto. Klausė, ar da ilgai reiks jai ten gulėtie.
Žaltys sako:
– Kad ji žinotų o ji išspjautų tą dvyliką laivų to turtingo kupčiaus, ką ji tur prarijus, tai ji tuo galėtų plauktie ir jos mėsos an kaulų apaugtų.
Potam kiek jis ten pabuvęs išlėkė. O ta pana jam sako:
– Tu dabar viską girdėjai. Ale kaip pereisi per jūres, tai atstojęs toli no kranto jai pasakyk. Vežėjas kaip perveš per upę, ir jam teip pasakyk.
Padėkavojęs tai panai, iškeliau atgal. Atėjo prie jūrių, perėjęs per jūres, gerai atsitolino no krašto ir sako tai žuviai:
– Išspjauk tu tą dvyliką laivų to turtingo kupčiaus, tai jau tu galėsi ait in vandenis ir apaugs tavo mėsa an kaulų.
Kaip tik tai ištarė, tuo toj žuvis išspjovė tą dvyliką laivų ir pati metėsi in vandenį teip, kad išsiliejo vanduo an krantų ten, kur jis stovėjo, – apsėmė jį vanduo iki kelių. Jis aina toliau, o laivai tie plaukia. Atėjo pas tą upę – klausia tas kilnotojas:
– O ką, ar paklausei?
– Paklausiau. O kaip persikelsu per tą upę, tai ir tau pasakysu.
Kada perplaukė per tą upę, sako jis jam:
– Kaip tik pirmutinis ateis perkelt, pasodyk an savo vietos, atstumk no krašto – ir jau gali ait sau.
Nuvėjo pas tą aržuolą. No saulėtekio spyrė koja – tas medis parvirto. Pasirodė baisūs skarbai! Jis tuos laivus sustabdė, tuos pinigus ir brangius akmenis viską an laivų sukrovė ir tuo davė žinią pas tą kupčių, kad parkeliauja žentas su dvylika laivų ir baisią galybę pinigų parveža. Tas kupčius sako:
– Na, kad jau jis ir ten galą negau, tai jau aš nežinau, ką su juom padarytie. – Sako: – Važuosu pas karalių Žaltį pasiklaust, kaip jam galą padarytie.
Tuo liepė arklius pakinkytie ir išvažiau. Atvažiau pas tą upę – reik jam persikelt. Kaip tik sėdo an pervazo – anas nulipo, jį pastūmė no kranto, ir liko ten žmones kilnot. Jei da gyvas, tai da ir po šiai dienai kilnoja: negau ramios vietos savo turtuose, tai liko amžinu vežėju. O tas Nelaimingas Jonas parplaukė su dvylika laivų, su tais skarbais, padarė didelį balių savo laimingos kelionės ir valdė laimingai visais turtais iki pabaigai dienų savo.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 343-349, Nr. 209
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal