Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3791&FId=6014&back=home

PAVADINIMAS: [Apie Jonuką ir Alenėlę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie Jonuką ir Alenėlę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno buvo karalius su karaliene. Jie turėjo sūnų Jonuką ir dukterį Alenėlę. Tie jų tėvai numirė, likosi jiedu siratomis. Tai ką jiedu dabar darys? Aina in svietą vandravot. Atėjo in tokias pievas. Rado ganantes kaiminę karvių. O an tos pievos buvo vandenio. Sako Jonukas:
– Aš labai noru gert.
– Negerk, Jonuti, – sako Alenėlė, – ba pavirsi in veršiuką.
Tep jau negėrė. Aina jiedu toliau. Priėjo prie upės. Paupy ganėsi kaiminė arklių. Jonuks ištroškęs buvo – sako:
– Alenėle, gersu vandens.
– Negerk, Jonuti, ba pavirsi in kumeluką.
Paklausė – negėrė.
Aina jiedu toliau, priėjo – ažeras didelis, pagal ažerą ganosi kiaulės. Jis vėl nor gert. Sako:
– Alenėle, [gersu].
– Negerk, Jonuti, ba pavirsi in paršiuką.
Atgynė jį – negėrė. Aina jiedu toliau. Priėjo prie vandens, o ten ganėsi pulkas ožkų. Diena buvo karšta – teip jis užsimanė gert, kad jis negal perkęst. Sako:
– Jau gersu, Alenėle.
– Negerk, Jonuti, ba pavirsi in ožiuką.
Ale jis jos neklausė – atsigėrė. O kaip tik atsigėrė, teip ir pavirto in ožiuką. Dabar ką jai daryt su ožiu? Apjuosė jį šilkų šniūreliu ir vedasi. O tas ožiukas rėkia:
– Mekeke mekeke...
Atsivedė in vieno karaliaus sodą. Pamatė tarnai, kad tokia graži pana turi ožiuką, atėjo pas karalių, sako:
– Sode yra pana ir vedasi an šilkų šniūro ožiuką.
Tas karalius buvo nevedęs. Atėjęs pamatė, kad tokia graži pana, – paklausė:
– Iš kur ir kur keliauji su tuom ožiuku?
Ji jam papasakojo, kokia ji yra ir kaip jos brolis pavirto in ožiuką. Tas karalius tuo ją su tuom ožiuku nusivedė in pakajus, ir tuo neilg ką trukus jiedu apsivedė. Po vestuvių dieną, būdavo, po sodą su tuom ožiuku vaikščioja, o naktį ir guli pakajuos, o valgo, geria sykiu visi.
Ale sykį karalius išjo medžiot. O ragana atėjo pas karalienę ir ją pagadino – tuo toj karalienė apsirgo, kvietkos suvyto, medžiai pradėjo džiūtie sode. Parjo karalius – klausia:
– Ar tu sergi?
– Sergu.
Priežastis ligos nežinoma. Kitą dieną karalius vėl išjo medžiot. O toj ragana atėjo pas karalienę ir sako jai:
– Jeigu nori, aš tave išgydysu. Tik ateik pas jūres, išgersi vandenio, nusiprausi – ir būsi sveika.
Toj karalienė ėmus ir nuvėjo pas jūres. Jau tą raganą rado belaukiančią.Tuo toj ragana ją pagriebė, pririšo prie kaklo akmenį ir nuskandino jūrėse. Tas ožiuks parbėgo in dvarą. O toj ragana atėjo in dvarą apsirengus karališkai ir sau gaspadoriauja. Parjo karalius – jis mislio, kad tai karalienė pasitaisė. Sėdo valgyt pietų – klausia karalius:
– N’o kur ožiuks, kad neateina prie pietų?
O ragana sako:
– Aš jį nelaidau, ba no jo teip ir atsiduoda ožiu.
Po pietų sako karaliui:
– Tą ožį duok papjaut: aš jau jo nekenčiu.
Karalius jo gailisi, ale bet toj ragana tol kalė, tol lojo karaliui, kol karalius liepė jį papjaut.
Išgirdo ožiuks, kad jau jį pjaus, atėjęs sako karaliui:
– Paleisk mane pas jūres. Atsigersu jūrių vandenio, išplausu žarnutes, tai kaip papjaus, tai nė plaut nereiks.
Karalius jį leido. O ožiuks, nubėgęs pas jūres, liūdnu balsu suriko:
– Sesele mano Alenėle, išplauk išplauk an kranto! Jau ugnis sukurta, jau katilas verda, peilius galanda – nori mane pjaut.
O Alenėlė jam atsako:
– Joneli broleli, sunkus akmuo in dugną traukia, geltonos pieskos an krūtinės guli – negaliu išplaukt.
Parbėgo tas ožiuks vėl pas karalių. Po valandai vėl prašo karaliaus – sako:
– Leisk mane pas jūres da sykį vandenio atsigert ir žarnutes išplaut.
Karalius mislia: kodė jis dabar nor vėl antrusyk ait in jūres vandens gertie? Jis paleido ir pats nuvė paskui. Tas ožiuks nubėgęs pas jūres ir teip pradėjo šauktie Alenėlę. O Alenėlė ir išpluko. Karalius pamatė, kad ji išpluko, – jis tuo pribėgęs akmenį no kaklo nujėmė ir parsivedė namo. O tą raganą – sukūrė laužą malkų ir sudegino. O jie visi gražiai paskui gyveno.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė 1904 m. sausio 2 d.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 349-351, Nr. 210
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal