Knygadvario objektas "BsTB 8 352-211 Pasaka AT 313H* [Apie raganą ir podukrą]" >> "[Apie raganą ir podukrą]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3792&FId=6016&back=home

PAVADINIMAS: [Apie raganą ir podukrą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie raganą ir podukrą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo gyveno vienas žmogelis su pačia. Jiedu turėjo vieną dukterį. Ale jam toj jo pati pamirė. Jis, kaipo našlys, vedė kitą. Toj močeka pradėjo tos podukros nekęstie. Ji ją, būdavo, muša, bara. Ir sumislio, kad suvisai ją sunaikytie.
Sykį tas tėvas kur tai išvažiavo, o toj močeka sako:
– Aik, vaikeli, pas tavo tetą o pas mano seserį, parneši adatą ir siūlų: reiks tau marškinius pasiūtie.
Ale toj mergaitė ne teip paika buvo. Ji aidama užėjo pas savo tikrą tetą, papasakojo jai, kur aina. Sako jai teta:
– Vaikeli, kur ji tave siuntė, tai ji yra ragana su kauline koja. Tau no jos gyvai bus bloga išeitie. Rasi vartus girgždančius – pajimk aliejaus, papilk po vartais, kad negirgždėtų. Rasi šunis draskančius – numesk jiems duonos, kad nelotų ir nedraskytų. Rasi stuboj katiną – kad jis tau akių neišluptų, duok jam mėsos. Rasi tarnaitę – duok jai skepetaitę dovanų, kad ji tylėtų.
Toj mergina visko pasijėmė ir aina. Atėjo in raganos stubą – ragana su kauline koja sėdi ir verpia. Sako mergaitė:
– Atėjau pas jus adatos ir siūlų.
– Gerai. Sėsk – tuo gausi.
O tai tarnaitei sako:
– Tu ją pavaktuok, o aš aisu pirtį pakūryt, sušildyt katilą vandenio, o ją apiplovus, pusryčius iš jos padarysu.
Toj mergina kaip tuos žodžius išgirdo, jau jos ir blusos numirė. Toj ragana išėjo, o ji tuo tai tarnaitei – skepetaitę, o tam katinui – mėsos. O tas katinas už jos tą dovaną sako jai:
– Pajimk no stalo abrūsą ir šukas. O kad bėgdama pridėsi galvą prie žemės, pajusi, kad jau atsiveja, tai tuo mesk abrūsą, tais stos didelė upė. O kad bėgsi toliau, paklausysi, an žemės ausį pridėjus, – jei da vysis, tai mesk šukas – stosis didelė giria.
Atėjo pas šunis, tiems numetė duonos. Atėjo pas vartus – po vartais papylė aliejaus. Ir ją visi išleido, ir ji bėga namo.
Ragana, viską pasirengus, atėjo in stubą – žiūri, kad jau jai pečenkos nėr. Tuo šoko prie tarnaitės:
– Del ko tu ją paleidai?
Sako tarnaitė:
– Aš pas tave tiek metų tarnauju – tu man jokį skudurį nedavei, o ji davė man skepetą.
Tuo šoko prie katino:
– Kodėl tu jai akių neišlupai?
Sako katinas:
– Aš pas tave tiek metų tarnauju, o tu mā jokį kaulelį nenumetei, o ji man davė šmotą mėsos.
Atėjus pas šunis, pradėjo juos baustie:
– Kodėl jūs ją nedraskėt?
Sako šunes:
– Mes tiek metų pas tave tarnaujam – tu mum nė plututę niekad nenumetei, o ji mum duonos davė.
Priėjus prie vartų, pradėjo juos baustie:
– Kodėl jūs negirgždėjot?
Sako vartai:
– Mes tau tiek metų tarnaujam, o tu mum lašo vandenio nepaliejai, o ji mum aliejaus papylė.
Jau tai raganai nėr kas daryt – ėmė ji ją vytie.
Toj mergina pridėjo ausį prie žemės – pajuto, kad jau atsiveja. Toj tuo metė abrūsą – iš to abrūso stojo didelė upė.
Atbėgo [ragana] prie upės – nė išlakt, nė perplaukt negali. Ragana nubėgo namo, atvarė savo bulius – tie buliai tą upę išgėrė, toj ragana perėjo – ir vėl vytie.
O toj mergina pridėjo ausį prie žemės – pajautė, kad vėl atsiveja netoli. Toj metė šukas – iš tų šukų pasidarė baisi giria. Pribėgo prie tos girios – graužė graužė, išsigraužt negalėjo ir liko.
O toj mergina parbėgo namo. Rado tėvą jau parkeliavusį. Klausia tėvas:
– Kur tu teip ilgai buvai?
Sako:
– Močeka nusiuntė mane pas savo seserį raganą, kad parneščia adatą ir siūlų. O aš iš ten ką tik gyva išėjau.
Viską išpasakojo tėvui, kas tik jai atsitiko. Tėvas, pamatęs, kad ta jo pati tokia, tuo ją išvarė, o ją apženijo, ir tas tėvas prie jos amžį pabaigė.

PATEIKĖJAS: Petras Paliulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 352-353, Nr. 211
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių kalbos ir literatūros institutas

Spausdinti

Atgal