Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3793&FId=6018&back=home

PAVADINIMAS: [Apie senuką ir kalvio gizelį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie senuką ir kalvio gizelį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus, jis turėjo vieną sūnų. Tam sūnui nieks namuose nesisekė, jokį ūkišką darbą jis negalėjo dirbtie, – vienu žodžiu, netikęs niekur. Tėvas, matydamas, kad jau jam čia ne gyvenimas, sako jis sūnui:
– Jau tu pas mane negali gyvęt. Aik tu kur pas kalvį – mažu išmoksi kalviaut, tai tau bus geriau. Mažu tas darbas tau seksis.
Pristojo prie kalvio – pas tą kalvį jau jam ten nė tiek nesiseka. Kol tas kalvis jį nemokino – nieko nepadarė. Sako:
– Jau matau, kad tave negaliu išmokyt. Te tau krepšelį maisto – aik tu jau toliau, mažu kur ką kitą užeisi.
Išėjo no to kalvio. Ėjo ėjo, priėjo girią didelę. Beaidams giria, patiko tokį senuką. Sako:
– Kur tu aini, vaikeli?
Sako:
– Ainu aš, kur mažu gausu pas kalvį darbo.
Tas senuks sako:
– Ar neturi ką valgyt? Aš labai noru.
Sako:
– Tėvuk, aš turu krepšy maisto.
Padavė tam senukui. Tas senuks užkandęs sako jam:
– Te tau šitą plaktuką. Kad tu kur tik būsi pas kalvį, tai vis su tuom plaktuku dirbk, tai tau viskas seksis.
Padėkavojo senukui už tokį plaktuką ir nuvė toliau. Išėjo iš girios – tuo rado kalvį. To kalvio stuba ir kalvė buvo po vienu stogu. Pristojo pas tą kalvį per gizelį. Pradėjo tuo dirbt jis su tuom savo plaktuku – labai jam gerai sekasi, tep jo visas darbas kaip išlietas.
Iš stubos in kalvę buvo langas. Kai, būdavo, dirba kalviai – toj stuboj matyt. Sykį tas gizelis kalvėj dirbo, o kalvienė pamuša. Susimaišė ten jam plaktukai, tas gizelis papterė plaktuku tai kalvienei in galvą – ir atvirto boba. Tas kalvis per langą mato, bet nieko nesako: žiūrės, kas čia bus. Tas gizelis nusigando bobą užmušęs. Ale mislia sau: kad tas plaktuks teip viską gerai daro, mažu jis ir tą bobą atgydys? Jis ėmė su tuom plaktuku, aplink aidams, kalinėt kalinėt – tuo boba stojo sveika ir nuvė. Tas gizelis nuvė in karčemą, o tas kalvis – dirbt, o pati – pamušt. Susyk tas kalvis davė bobai kūju in galvą – ir užmušė. Dabar jau jis ir teip kalinės plaktuku, kaip ir jo gizelis. Kalė kalė, bet nieko nepamačijo. Nuvėjo pas gizelį prašyt, kad aitų atgydyt bobą. Tas gizelis atėjęs išsitraukė iš kišeniaus savo plaktuką, sako:
– Reik mėgyt.
Jis vėl pradėjo kalinėt, aplinkui aidams, – ir vėl atgijo boba. Ale kaip tik atgijo, tuo pasivertė pelėda ir išlėkė per langą. Ba da pirmiau pelėdų nebuvo, tai iš tos kalvienės prasiveisė. O tas gizelis atstojo no to kalvio, parėjo in tėviškę, pastatė sau kalvę ir dailiai žmonėm smailino noragus.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 354-355, Nr. 212
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal