Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3798&FId=6028&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalaitę ir jos tarnaitę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karalaitę ir jos tarnaitę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo tokia karalienė. Ji turėjo labai gražią dukterį. Tą jos karalaitę padabojo kits karaliūnas – davė pasogos daug aukso, sidabro ir visokių brangumynų. Sutarė an tos ir an tos dienos, kad tur karalaitė pas jį atkeliaut. Tada karalienė parengė karalaitei tokį arklį, katras galėjo kalbėt. Leido drauge tarnaitę, kad jai tarnautų an kelio. Sėdo abi an arklių ir iškeliau. Diena buvo karšta, saulėta – toj karalaitė užsimanė gert. Sako ji savo tarnaitei:
– Nusėsk no arklio, pasemk mā su mano aukso indu vandens – aš labai noru gert.
– Jei tu nori gert, tai nusėsk, pasilenk ir atsigerk, kiek nori: čia toj upėj yra gana bėgančio vandens. Aš tavo tarnaite būtie nenoriu!
Nėr ką daryt karalaitei – nusėdo no arklio ir pasilenkus atsigėrė, dūsaudama, kad jau jos tarnaitė neklauso. Tuomsyk nusėdo no arklio ir ta tarnaitė, priėjus sako karalaitei:
– Dabar aš jau josu an tavo arklio, o tu – an mano kumelkos. Nusirenk savo drapanas – aš apsirengsu su tavo, o tu su mano. Ir da turi man po plynu dangum prisiekt, kad niekam tame dvare to nepraneši. O jei nenori tą viską atliktie, tai aš tave užmušu!
Toj karalaitė – karališko augimo, silpna, o toj tarnaitė – kaip kumelė drūta. Nebuvo ką jai daugiau padaryt, norint gyvai liktie, – turėjo išpildyt norą. Tuo nusirengė savo brangius rūbus o apsirengė anos drapanom, o toj tarnaitė apsirengė karaliūnaitės rūbais, sėdo an jos arklio, ir nukeliau in to karaliūno dvarą. Pamatęs karaliūnas patikęs, tuo tą vadinamą karalaitę nusivedė aukštai in rūmus, o jau toj vargdienė karalaitė liko žemai.
Ale karalius, tėvas to karalaičio, pamatęs tą karalaitę, sako: „Kas ji čia gali būt per viena, kad ji, matyt, didiai poniško augimo?“ Atėjęs paklausė pas savo tą marčią:
– O kas ten per viena, ką ten liko apačio?
– Tai mano tarnaitė. Aš ją pajėmiau, kad būtų man ramiau jotie. Duokit jai tik darbą – tegu dirba.
Karalius sako:
– Pas mane jai darbo nėra. Gano toks vaiks žąsis, tai tegu padės žąsų ganyt.
Ale toj tarnaitė, žinodama, kad tas arklys moka šnekėt, sako ji karaliūnui:
– Aš norėčia, kad jūs mano vieną įsakymą išpildytumėt.
O karaliūnas sako:
– Ką nori?
Sako:
– Aš norėčia, kad užmuštų tą mano arklį. Teip jis mā insipyko, kol aš atjojau!..
Karaliūnas tuo pažadė jį užmušt. Pašaukė lupiką ir liepė užmušt. Dažinojo karalaitė, kad jos arklį užmuš. Kaip jau lupikas išsivedė tą arklį, atėjus ji pas lupiką, sako jam:
– Aš tau duosu raudonąjį, – o raudonasis tai kitąsyk buvo dešimts rublių, – tu kaip jį užmuši, tai jo galvą prikalk prie vartų iš kitos pusės, kad nebūt matyt.
Lupikas, gavęs pinigų, teip padarė. Tai kaip, būdavo, aina karalaitė per vartus, tai, būdavo, su tąj galva pašneka. Kaip, būdavo, iš ryto gena žąsis, tai ji teip, būdavo, šneka – sako:
– Kabai, galvele mano mylimo arklelio.
O toj galva sakydavo jai:
– Tu, karalaite, geni žąsis. Kad tavo motina tai žinotų, tai jos širdis pusiau plištų!
Tas vaiks, išgirdęs tokią kalbą, kaip tik parginė žąsis, pasakė teip karaliui, kad ji šneka su arklio galva.
Kitą dieną karalius ten užsislėpė – klausys, ką ji šneka. Kaip ji ginė žąsis, tai ji vėl teip sakė tai galvai, o toj galva jai teip sako:
– Tu, karalaite, geni žąsis. Kad tavo motina karalienė žinotų apė tokį tavo vargą, tai jai širdis pusiau truktų.
Tada pašaukęs karalius ją tuo iš jos išklausinėjo, o ji jam viską išpasakojo, kaip tik kas buvo. Tada karalius tuo ją aprengė karališkais rūbais ir nuvedė sūnui.
– Tai, – sako, – šita tavo merga, o anoj – tik tarnaitė.
Tada tą apgavikę tuo nurengė nuogą, inkišo in bačką, prikalinėtą vinių smailų, ir tol ritinėjo, kol jau daugiau neatsiliepė. O tas karaliūnas su tąj karalaite apsivedė ir laimingai karaliavo iki pabaigai dienų savo.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 360-362, Nr. 216
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal