Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3799&FId=6030&back=home

PAVADINIMAS: [Apie tris karaliūnaites]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie tris karaliūnaites]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas karalius, turėjo jis tris dukteris. Vieną sykį vaikščio karalius su dukterim po sodą. Vaikščiodams jis jom rodė sodo vaisius. Ale kad priėjo prie vienos obelies, sako jis savo tom dukterim:
– No šitos obels jei kas nuskintų obuolį, tai nuskęstų in žemę šimtą sieksnių.
Pavaikščioję nuvė in stubą. O toliau vienos dukterys, būdavo, vaikščioja po sodą. O kada jau prie rudens, an tos obelies obuoliai teip buvo jau raudoni kaip kraujas, o jau kvepėjimas tai buvo neišpasakytas. Bevaikščiojant sako jauniausia sesuo:
– Kad mus teip tėvas myli, tik jis an mūs tokį prakeikimą nemes, kad ir nusiskintume vieną obuolį paragaut.
Ėmus viena nusiskynė, paragau ir davė anom ragaut. Kaip tik jos tą obuolį suvalgė, teip visos ir nuskambė in žemę.
Tėvas ėmė ieškot dukterų, bet jau niekur neatsiliepė. Visokiais būdais visur išieškojo, bet kaip nėr, taip nėr. Tada karalius davė tokį įsakymą:
– Jei kas atsirastų atieškot dukteris, tai gautų vieną mano dukterį sau už pačią.
Daugybė atsirado visokių ieškotojų, ale nė viens nieko nelaimė.
An pabaigos da atsirado trys broliai medinčiai – išėjo jie ieškot. Keliavo jie per aštuonias dienas. An galo jie rado didelį dvarą, apė visą dvarą aptverta geležies tvora. Atėjo in stubas. An vieno stalo pristatyta bliūdų su valgiais, o teip jokią gyvą dvasią nėr. Jie sau susėdę pasivalgė. Vyriausias liko tame dvare, o tiedu išėjo karalaičių ieškot.
Kaip tik anie išėjo, atėjo pas jį toks mažas žmogelis. Paprašė jo duonos. Tas, pajėmęs peilį, atriekė duonos gerą šmotą, padavė tam žmogeliui. O tas žmogelis imdams išmetė. Sako:
– Tu man paduok.
Šits kaip tik pasilenkė pajimt duoną – tas žmogelis tuo jį už plaukų! Užsilipo an galvos ir ėmė lazda duot! Davė jis jam, kiek tilpo, o paskui pametęs išė.
Kitą dieną liko vidurinis – ir su tuom teip stojos.
Trečią dieną liko jauniausias. Kaip tik atėjo tas mažas žmogelis, melsdams, kad jam duotų duonos. Tas jam atriekė duonos ir padavė, o jis vėl senoviškai numetė. Sako žmogelis:
– Paduok man ją.
– O tu pats negali pasijimt?! Jeigu tu negali pasijimt, tai tau nė ėst jos nereikia.
Užsidegęs jis piktumu ėmė tą žmogelį mušt. Tas žmogelis ėmė rėkt, sako:
– Nemušk tu mane – aš tau pasakysu, kur karalaitės.
Kaip jis teip išgirdo, persto mušęs. Sako [žmogelis]:
– Aš gyvenu po žeme. Mūs daug tokių gyventojų tenai yra. – Sako: – Aikšę paskui mane – aš tau pasakysu, ką tu turi daryt.
Atsivedė jis jį pas gilų sausą šulnį, sako:
– Aš žinau, kad tave tavo broliai neužkenčia, tai tu tik viens ir aik čia in tą šulnį. Sėsk in didelį lopšį, tegu jie tave inleidžia. O kad būsi an dugno, tai tu rasi ten tris stubas, o jose po vieną karalaitę sėdi, o jáis saugoja trys smakai su daug galvų. Tu imk savo medinčišką peilį, tai mažu pasiseks juos papjaut.
Sugrįžo jis vėl in tą dvarą. Parėjo vakare anie jo broliai, klausia jo:
– O ką, – sako, – kaip ėjosi?
Sako:
– Pakol nieko. Atėjo toks mažas žmogelis. Gerai kailį išdirbau – išė, o aš sau ramiai gyvenu kaip pons.
Teip kaip visados sau pasivalgė vakarienės, gerai išsimiegoję atsikėlė ir išėjo visi trys karalaičių ieškot. Tuo padirbo tokį lopšį. Dabar sako jauniausias:
– Katras lįsit in tą šulnį?
O anie pamatė jo gylį – sako:
– Aik tu, jei tau sviets nemielas.
– Na, – sako, – aš eisu. Ale kaip aš paskambysu skambutį, tai traukit.
Teip anie prižadėjo viską išpildyt.
– Na, kad prižadat, tai aš mėgysu leistis.
Ir tuo insileido. Ten jis rado trejas duris. Priėjo prie vienų durių – klauso, kad už durių kriokia miega. Jis povaliai atidarė duris – pamatė vieną karalaitę sėdint, o devyngalvis smakas guli miega, galvas pasidėjęs karalaitei an kelių. Jis tuo išsitraukė savo peilį ir nupjovė miegančiam smakui vi¬sas galvas. Karalaitė tuo stojo, atėjo prie jo, apsikabinus pabučiau. Nusikabinus no savęs aukso len¬ciūgą užkabino jam an kaklo. Atėjo pas antrą. Ten rado smaką septyniom galvom, – tą ir užmu¬šė. O kada atėjo pas trečią, ten rado smaką su keturiom galvom jauniausią karalaitę saugojant. Jau tas tai nebuvo jam nė ką pradėt – ir tą tuo užmušė. Tada jis jáis visas atsivedė, vieną po kitai pasodino in lopšį ir teip garsiai paskambino, kad anie an viršaus išgirdo ir ištraukė. Atleido jam vėl lopšį. O jis atsiminė, ką jam tas mažas žmogelis sakė, tai jis in tą lopšį invertė didelį akmenį ir paskambino traukt. Tie, iki pusei intraukę, virvę nupjovė ir paleido. Jis tuomsyk jau liko gyvas.
O anie su karalaitėm no to šulnio pasiskubino pas karalių. Karalius už tai, ką jie jas išgelbėjo, pažadėjo po vieną dukterį. O jos jiem turėjo prisiekt, kad jie jas išgelbėjo.
Likęs anas po žeme vaikščiojo po táis stubas, mislydams, kad jau jam ten reiks mirtie. Ale pamatė an sienos tokią dūdutę. Sako: „Reik nor pasilinksmyt“. Pradėjo dūduot – atėjo tiek daug mažų tokių žmogelių, kad tuo prisirinko pilna stuba. Klausia jo anie:
– Ko tu nori, kad mus šauki?
Sako jis:
– Aš norėčia išeit an balto svieto.
Tie tuo žmogučiai jį iškėlė iš šulnio. O jis tik išėjo an žemės, jis tuo nusiskubino pas karalių. Ten jis jau rado surengta vestuves anų dviejų jo brolių. Jis tiesiog nuvėjo in tą pakajų, kur sėdėjo karalius su savo trimis dukterimis. Tos karalaitės kaip tik pamatė savo išgelbėtoją, jos iš džiaugsmo apslobo. Karalius, mislydamas, kad atėjo koks raganius o jo dukteris numarino, jis jį tuo pasodino in nevalią. O dukters kaip atsipeikė, sako:
– Kodėl jūs mūs išgelbėtoją pasodinot į nevalią? – Sako: – Mes šitiem turėjom prisiekt, kad jie mus išgelbėjo, kitaip mus norėjo užmušt.
– O kokį jis ženklą gali parodyt, kad jis jus išgelbėjo?
Sako vyriausia:
– Aš jam savo aukso lenciūgą užkabinau an kaklo jo.
Tada tuo jį pašaukęs karalius pamatė dukters lenciūgą pas jį. Tada tuo intikėjo. Anuos du už tokį jų blogą darbą liepė pakart an vienų kartuvių. O jis apsivedė su jauniausia karalaite ir po tėvo galvai liko karalium.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 362-365, Nr. 217
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal