Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3800&FId=6032&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną kupčių ir juodąjį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną kupčių ir juodąjį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo labai turtingas kupčius. Jis turėjo vaiką ir mergaitę, abu buvo maži. Sykį nupirko jis visokių brangių daiktų už visą savo lobį. Prikrovė du laivu. Tie laivai abu beplaukdami paskendo, drauge ir visas lobis jo. Likęs jis beturčiu verkė vaikščiodamas, nežinodamas, kokią pagelbą sau duotie nė kaip save suramyt.
Sykį, išėjęs iš miesto, patiko tokį juodą žmogų. Tas žmogus sako jam:
– Ko tu toks nuliūdęs?
Sako kupčius:
– Arba tu man padėsi, kad tu nori žinot?
– O ką misli, mažu galiu ir padėt...
Sako kupčius:
– Nuskendo mano visas lobis marių vandenyse.
Tas juodas žmogelis sako:
– Pažadėk tu mā atiduot po dvylikai metų tą, kas tau pirmiausia po kojų pasipainios, kaip pareisi namo, o pinigų tai pas tave bus tiek, kiek tu norėsi.
Tas kupčius pamislio: „Kas pirmiausia gali po kojų pasipainiot, kaip mano šuo“. Sutiko an to ir da raštą davė, kad po dvylikai metų atiduos tą, ką pirmiau patiks. Tas juodas žmogus su raštu prapuolė, o jis kad sugrįžo namo, pirmiau pribėgo prie jo sūnus ir apsikabino jo kojas. Persigando tėvas, kad pažadėjo sūnų piktai dvasiai. Ale ką jau jis gal daryt? Kitokios pagelbos nėra. O kad atėjo in stubą, pravėrė savo tuščias skrynias – jau rado pilnas aukso. Tada tas kupčius su tais pinigais pradėjo da didesnę pirklystę ir stojo pirmu turtinguoju šalies anos.
Terp gerų buvimų netruko tie dvylika metų praslinkt. O kada jau atėjo toj diena, sako jis sūnui – sako:
– Aš tave dvylika metų tam atgal pažadėjau kokiam juodam žmogui ir raštu patvirtinau. Šiandie jau sukako dvylika metų.
Ne po ilgam atėjo tas juodas žmogus, pajėmė tą sūnų, nunešė an laivo, pasodino – tuo tas laivas apsivertė dugnu aukštyn ir nuplaukė. Tėvas pamislio, kad jau jo sūnus tuo prigėrė. Bet ne: tas laivas aukštinykas nuplaukė labai toli, priplaukė prie vieno užkeikto karaliaus dvaro. Kada tas laivas atsivertė, tas kupčiaus sūnus nuvė in tą dvarą. Perė visus gyvenimus – jokią gyvą dvasią nerado, tik paskutinėj stuboj rado an žemės žaltį gulint. O tas žaltys tai buvo užkeikta karalaitė to dvaro. Prašnekėjo žaltys – sako:
– Aš tavęs laukiau per dvyliką metų. Jei tu teip iškęsi, ką aš tau pasakysu, tai aš stosu pana karalaite ir [prašvis] visas dvaras su jo grožybėms. – Sako vėl ji: – Per tris naktis tu jei iškęsi nieko neprašnekėjęs, nors tave ir in dalis supjaustys, o kad aš stosu pana, nuveis no manęs prakeikimas, tai aš tave sutepsu gydančiu ir gyvuoju vandeniu – tu vėl atgysi.
Jis apsijėmė viską išpildyt.
Kada atėjo vakaras, atėjo dvylika juodų dvasių, jį visaip šnekino ir kankino. O kad atėjo pusiaunaktis, viskas pranyko. Kitą naktį – ir teip. O trečią naktį atėjo jau dvidešimts keturi, pradėjo visaip jį kankyt, an galo kirto po ranką, po koją, o jis iškentė, iki išleido paskutinį kvapą. Tada jau piktiejai turėjo apleist tą dvarą, ir tas žaltys pavirto in paną karalaitę. Toj pana tuo pajėmė gyvojo gydančio vandens, sudėjo dalis, kur reikėjo, pašmerau – sugijo, an galo pašmerau gyvuoju – atgijo. O kad jau jį atgydė, kokia terp jų buvo linksmybė – kas gal apsakytie?! Tada jau buvo prašvitęs dvaras su visom grožybėm. Jiedu, neilgai laukę, tuo surengė vestuves ir tuo apsivedė. Po vestuvių jis buvo karalium, o ji – karaliene.
Pergyveno jie ten, kol sulaukė jiedu sūnų. Jau tas sūnus buvo šešių metų – sumislio jis keliaut pas tėvą pažiūrėt, ar da jis sveikas, ar gyvas. O pati jam sako:
– Iš tavo tos kelionės gali atsitikt kokia nelaimė.
Ji jį nenor leist, ale jis jos meldė ir meldė, kol jau leido. Sako:
– Te tau šitą žiedą. Tu tą žiedą užsimauk an piršto. Su tuom žiedu ką pamislysi, tai ten ir jau vienam akies mirksny stosi. Ale, – sako, – kad tu būsi pas tėvą, žiūrėk, su tuom žiedu nepašauk mane su vaiku.
Jis prižadėjo to nedaryt. Ir tuo tik sumislio, kad jau jis būtų tam mieste, kur jo tėvas, – susyk tuo ir stojo prie vartų miesto. Sargas miesto pamatė svetimą žmogų, o da ir su tokiais puikiais rūbais, – sako:
– Aš tave neleisu: tu esi svetimas žmogus, tu nori mūs miestą apžiūrėt.
Ką jis darys?
Jis nuvė no miesto pas kedžių, ten netoli miesto ganė, apsimainė su kerdžium drapanom ir, su tom atėjęs, inėjo in miestą. O kad atėjo pas tėvą, tėvas jo nesisavino už sūnų – sako:
– Mano sūnus nuskendo, o tu esi kerdžius. Jei nori, duosu pavalgyt, ir aik sau.
– Na, tik aš esiu jūs sūnus. Aš in tokią ir tokią žemę išplaukiau ir ten esiu karalium, turu ten pačią ir sūnų.
Tėvas vis netiki. An galo [sūnus] perpyko ir sako:
– Ar nori pamatyt mano pačią karalienę ir sūnų?
Iš piktumo pamiršo, ką jam pati sakė, kad nepašaukt ją su sūnum. Jis tik pasuko tą žiedą an piršto – čia tuo stojo prieš jį pati karalienė su sūnum. Sako jam pati:
– Del ko tu teip padarei? Aš tau sakiau, kad tu mane nešauk.
Pasibarė ji an jo, ir, rodės, jau viskas, ale bet ne. Tada tėvas, matydams, kad tai teisybė, prijėmė sūnų su marčia. O kad pabaliavojo, toj karalienė sako jam:
– Aisim pavaikščiot.
Beaidami išėjo visai iš miesto in laukus. Tenai atsisėdo, pasidėjo jis jai galvą an kelių ir užmigo. Kaip jis tik užmigo, tai jo pati miegančiam jam no piršto numovė žiedą, pati koją iš po jo ištraukė, tą žiedą užsimovė an piršto – ir tuo stojo savo žemėj.
O jis kada pramigo, pamatė, kad jau žiedo netur, o pačios su sūnum ir jau nėr. „Dabar, – sako, – ką man daryt? Jau pas tėvą ait negaliu, ba sakys, kad aš koks raganius. Aisu per svietą, kol daaisu in tą karalystę, kur mano pati“. Jau negrįžo pas tėvą ir iškeliau. Ėjo ėjo, priėjo didelį kalną. Prie to kalno stovi trys milžinai. Sako tie milžinai:
– Jūs maži žmonės, jūs turit daug išminties – padalyk tu mum tėvo mūs palaikus.
– O ką jūs čia turit dalytis?
Sako:
– Mes turim tokį kardą: kad, jį pajėmus, sakyt „Visų galvos šalin, apart mano!“, tai kad ten ir kaži kiek tūkstančių būtų žmonių, tai visų galvos nulėks no pečių. Turim tokį žiponą: kad su juom apsisupi, tai nieks nemato. Ir turim tokius čebatus: kad jais apsiaut o žingsnį žengt, tai šimtas mylių, o kad kitą – tai trys šimtai mylių.
– Tai kaip aš jum galiu dabar padalyt? Aš turu tą viską mėgyt. Duokit man, aš pamėgysu, tai aš žinosu, katras kiek verts ir kaip jum padalyt.
Tie milžinai jam viską padavė. Apsisupo tuom žiponu – jau jo nieks nemato. Tuo kardą pamėgino an medžių – kerta gerai. Apsiavė tais čebatais – kaip tik žengė žingsnį, tuo buvo už šimto mylių, o kad kitą – už trijų. Tuos tris milžinus paliko be nieko, o jis pats tuo atsidūrė in tą dvarą, kur jo pati. Kaip tik užėjo an dvaro, girdi – skripkų, dūdų, trimitų balsai. Klausia jis:
– Kas čia yr?
Sako tarnas:
– Karalienė veda antrą vyrą.
Jis, tuom žiponu apsivilkęs, nuvėjo pas svečius – jo nieks nemato. Jis, nuvėjęs pas savo pačią, kur ji sėdėjo an sosto savo, atsistojo šalia jos. Kaip tik jai atnešė vyną, tai jis pajėmęs išgėrė. Kaip atneša kokių valgių, jis pajėmęs suvalgo. Dabar ji žiūri – kas čia darosi? Ji tuo pasikėlus nuvėjo in kamaraitę ir pradėjo verkdama teip pasakot – sako:
– Turbūt jau an manęs vėl prakeikimas ateina: mano vyro ano čia negal būtie.
O jis ją užgau ir sako:
– Kaip negal būtie? Aš čia!
Ir, tuo išėjęs iš tos kamaraitės, sako:
– Skirstykitės: jau po vestuvių!
Anie visi svečiai iš jo pradėjo juoktis, o da ir sugriebę norėjo jau jį nužudyt. Matydams, kad jau jam ais blogai, jis išsitraukė savo tą kardą ir sako:
– Visų galvos šalin, apart mano!
Teip tuo visi svečiai ir jo pati liko be galvos. Tada visus išvilkęs palaidojo, o pats vedė kitą pačią, dailiai ir laimingai karaliau.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 365-369, Nr. 218
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal