Knygadvario objektas "BsTB 8 369-219 Pasaka AT 707 [Apie karalių ir tris mergas]" >> "[Apie karalių ir tris mergas]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3801&FId=6034&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalių ir tris mergas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karalių ir tris mergas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo gyveno kitąsyk vienas karalius. Jis labai mylėjo medžioklę. Sykį išjojo su dviem ministe¬riais an medžioklės. Teko jam jot pro tris mergas, o anos karves ganė. Vyriausia sako ant karaliaus:
– Jei aš jį negaučia sau už vyrą, tai man kito nereik.
O kita sako:
– Jei aš negaučia tą, kur joja po dešinei karaliaus, tai ir mā nereik kito.
O jauniausia sako:
– Jei aš negausu tą, kur joja po kairės karaliaus, tai ir man kito nereik.
Karalius viską tai girdėjo. Kaip parjojo namo, anryt karalius, pašaukęs visas tris mergas, klausė:
– Ką jūs vakar šnekėjot?
Tos mergos teip pasakė. O karalius sako:
– Kad tu nori mano būt, tai galėsi būt.
Tuo surengė vestuves, ir pajėmė ją. O anáis dvi pajėmė tiedu ministrai. Jos visos labai patogios buvo.
Už metų reikėjo karaliui išjot in vainą. Tai jis pavadino anáis dvi seseri, kad karalienę prida¬botų, ba anoj nėščia buvo. O kad gimė sūnus, anodvi pajėmė tą vaiką nuskandino. O kada parjojo karalius, pasakė jam, kad ji pagimdė šuniuką. O anos neturė vaikų, tai jos nenorė ir šitos vaikų.
Kitusyk vėl reikėjo karaliui išjotie, o karalienė tokiam pat padėjime buvo. Tai jis jáis vėl pavadino ją pridabotie. Kada gimė sūnus, anos vėl paskandino. Kaip tik jos, būdavo, paskandina, tai žuvinyks tuomsyk gaudydavo žuvis ir pagaudavo tuos vaikus gyvus. O jis neturėjo vaikų, tai jis juos augino.
Trečiusyk išjodams, vėl jas paliko ją pridabotie, ba ana vėl tokiam padėjime buvo. Trečia gimė mergaitė – jos ir tą mergaitę, no jos pavogę, paskandino. O tas žuvinykas ir tą pagau. O kada karalius sugrįžo, sakė, kad
– Dabar gimė katė, tai mes, – sako, – ir tą paskandinom.
Karalius sako:
– Jau matyt, kad su tavim gyvęt negalima.
Pasodino tą savo karalienę an daug metų in kalinį.
O tie karaliūnai pas tą žuvinyką užaugo ir, būdavo, padeda tam žuvinykui gaudyt žuvis. Sykį, begaudant žuvis, pagau tokį paukštį. Tą paukštį parsinešę, padarė klėtką, inleido ir pakabino an sienos.
Vyriausias sūnus mokėjo grajyt an skripkos. Sykį pajėmė muškietą ir pajėmė skripką ir išėjo medžiot. Jis, ten kiek pamedžiojęs, atsisėdo ir grajija. In tąsyk atjojo karalius, tėvas jo, an medžioklės. Klauso, kad teip gražiai griežia. Jis nuėjo pas jį pažiūrėt. Pamatęs jį medžiojant, sako:
– Kas tau čia liepė medžiot ir keno tu sūnus?
Sako:
– Aš sūnus žuvinyko.
– Kad, – sako, – žuvinykas vaikų neturi.
– Kaip tai neturi? Jis turi mus du sūnu ir vieną dukterį.
– Na, tai aime pas žuvinyką paklaust.
O kada karalius atjojo pas žuvinyką, klausdams, ar tai jo vaikai, kad jis žinojo apė jo neturtą, sako žuvinykas:
– Aš juos gaudydams žuvis pagavau. O kaip neturėdams vaikų, tai juos prie savęs užlaikiau ir užauginau.
O toj paukštė klėtkoj pradėjo teip giedot:
– Jų motina sėdi nevalioj nieko nekalta. Du broliai ir sesuo, no karaliaus, tėvo jų, nepripažinami. Tetos jų juos buvo nuskandinę, žuvinykas juos pagau. Tetos sakė, kad šuniukus pagimdė. Už tai tik tetos kaltos.
Karalius kaip tik išgirdo tokią paukščio kalbą, tuo tą paukštę su klėtka – no sienos, tuos du sūnu ir dukterį nusigabeno in savo dvarą. Tuo paleido karalienę iš kalinio, táis dvi seseris sudegino, tą dukterį išleido už kito karaliaus, o tiem dviem vaikam padalino pusiau karalystę. Tada abudu vedė ir liko karaliais.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 369-371, Nr. 219
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal