Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3802&FId=6036&back=home

PAVADINIMAS: [Apie kupčiaus sūnų ir kanarką]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie kupčiaus sūnų ir kanarką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas kupčius su pačia. Turėjo jie vieną sūnų metų šešių ir buvo stuboj klėtkoj kanarka. Vieną sykį užgiedo toj kanarka tokiu navatnu balsu, kad tam kupčiui baisiai išrodė. Sako tas kupčius:
– Kad kas mā pasakytų, ką toj kanarka gieda, tai duočia dikčiai pinigų.
O tas vaiks sako:
– Aš žinau, ką ji gieda, ale aš bijau sakyt.
Sako tėvas:
– Na, tik nebijok ir sakyk.
Tas vaiks sako:
– Ji gieda, kad judu abudu – tėvas su motina – man tarnausit: jūs, tėvai, man paduosit vandenio, o motina stovės su abrūsu.
Kaip tas vaiks tik teip ištarė, tėvas an jo užpyko, sako:
– Žiūrėk, brudas: mes jam abudu tarnausim... Tik tu palauk biskį – mes tau patarnausim...
Tuo tas tėvas davė padaryt luotelį, pasodino tą vaiką in tą luotelį ir paleido an jūrių. Tą vaiką pradėjo vilnys neštie. O toj kanarka išlėkė iš klėtkos, nulėkė pas tą vaiką in luotą ir atsitūpė tam vaikui an peties. Vilnys jau gana toli nunešė tą vaiką. In tąsyk atplaukė laivas. Pamatė [laivinykas] luotely vaiką. Jis, jo pasigailėjęs, pajėmė jį an laivo ir laikė teip kaip savo vaiką.
Sykį bekeliaujant užgiedo kanarka. Sako tas vaiks:
– Kanarka gieda, kad iškils vėtra, sudraskys laivą – irklus reiktų apsukt pavėjui.
O tas laivinykas sako:
– Ką toks paukštuks gali žinotie... – neklausė to vaiko.
Ne po ilgam patiko vėjas ir pagadino jiems laivą.
Pasitaisę laivą, plaukė toliau. Tai lakštingala vėl gieda. Sako tas vaiks:
– Lakštingala gieda, kad sutiksim dvyliką laivų žmogžudžių – mūs turtą jie pajims ir mus užmuš. – Sako: – Reik keliaut po dešinei, tai jie pravažiuos pro šalį ir mūs nematys.
Laivinykas, paklausęs to vaiko, nuplaukė toliau, o jie matė, kaip ta dvylika laivų šalia keliavo.
Atvažiau jie in vieną karalystę, in karaliaus miestą. Ten buvo popieros visur prilipytos: kad kas galėtų tris varnus nuvytie no langų karaliaus, tai atiduotų pusę karalystės. Prašos tas vaiks pas laivinyką, kad leistų jį tenai. Sako:
– Tave leist ne kas būtų, ale kad kas nenuveja tų varnų, tai galvą palieka po kirviu an kulbės. Kad kitąsyk ir tau nenukirstų...
– Nenukirs man, – sako vaikas ir pats nuvė pas karalių. Atėjo ties tuom langu, kur rėkė tie varnai, ir sako karaliui:
– Tie varnai atlėkė pas tave an provos. Yra tai varnas, varnė ir varnuks. Varnas sako: „Mano vaiks“, o varnė sako: „Mano“. Jie negali pasidalytie, už tai jie čia rėkia ir pešasi. Ir tol jie iš čia neatsitrauks, kol katram nepaskirsi vaiko.
O karalius tuo sako:
– Vaiks tėvui priguli.
Kaip tik karalius tokį žodį ištarė, tuo tas varnas su varnuku nulėkė po dešinei, o ta varnė – po kairei. Tas karalius atidavė jam pusę karalystės.
Paskui, kaip jau jis ten apsigyveno, nuvažiau pas savo tėvus. Ten nuvažiavęs apsinakvojo. O kad anryt kėlė, tas kupčius kaip karaliui atnešė vandens, o motina padavė abrūsą. O kada jau jis nusiprausė, sako:
– Aš esiu jūs sūnus. O ar jūs atmenat, kad aš jum sakiau, kad jūs mā tarnausit?
Tėvas persigandęs prašė sūnaus atleidimo. O jis jiems dovanojęs, pajėmė in savo karalystę. Ten sau vedė moterį, ir visi laimingai gyveno.

PATEIKĖJAS: Karalius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 374-376, Nr. 221
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal