ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3803&FId=6038&back=home

PAVADINIMAS: [Apie užkeiktą karalaitę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie užkeiktą karalaitę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk viena karalienė turėjo mažą dukterį. Vieną sykį toj mergaitė tokia nerami buvo, pradėjo verkt ir verkt, kad ją motina negalėjo nunešiot. An galo perpykus pasakė:
– Kad tu pavirstum in varną ir išlėktum no mano vargingos galvos!
Kaip tik tą žodį ištarė, teip toj mergaitė pavirto in varną, no rankų išlėkė per langą in girią. Apė ją jau ir visi visai pamiršo, kur ji gyvena, kur ji būna.
Po kiek metų sykį teko aitie per tą girią vienam pono sūnui. Jis išgirdo šaukimą. Jis an to balso artyn. O varna sako jam:
– Aš esiu užkeikta karalaitė, o tu mane gali no prakeikimo išgelbėt.
– N’o kaip aš tave galiu išgelbėt?
Sako varna:
– Aik čia toliau in girią – rasi stubelę. Toj stubelėj rasi seną bobą. Tai boba tau norės duot valgyt ir gert, tai tu nieko no jos nejimk. Jei ką tik paragausi, tai užeis tau miegas – užmigsi ir negalėsi manęs išgelbėt no prakeikimo. Yra sode už stubelės krūva žagarų, tai turi tenai stovėt ir laukt manęs: aš paailium per tris dienas atvažuosu pas tave antrą valandą po pietų. O jeigu tik vieną dieną užmigsi, tai neišgelbėsi.
Jis jai prižadėjo viską išpildyt. Jis tuo atėjo pas tą stubą – ten rado seną bobą. Toj boba pastatė visokių jam kvepiančių valgių, gėrimų. Sako:
– Ko tu nevalgai nė negeri? Kam tu save marini? Mažu jau kelios dienos nevalgęs.
Sako: „Kad ir nevalgysu, ale nors vyno paragausu“. Pajėmęs biskį paragau vyno. Paskui nuvė an tos krūvos žagarų, atsistojo ir laukia atvažuojant. Apėpiet užėjo jam miegas, kad jis negali da¬si¬laikyt – atsisėdo ir užmigo. Toj karalaitė atvažiavo – rado jį miegant. Apsisukus nuvažiau. Kitą dieną ir teip stojos. Trečią dieną radus jį miegant, nusimovė no savo piršto žiedą su išrėžtu vardu pravarde, užmovė jam an piršto, padėjo duonos, mėsos ir bonką vyno, parašius raštą jam padėjo, sako:
– Tie daiktai no tavęs niekad nepasibaigs. O jei tu norėtum rastie o mane no to prakeikimo išgelbėt, tai turi ateit pas mane an stiklinio kalno in auksinį dvarą.
Pabudęs jis rado an savo piršto karalaitės žiedą. O kad perskaitė tą raštą, tuo stojo, pajėmė duoną, mėsą ir tą bonką vyno, susirišo in skepetaitę ir išėjo. Ale kur jam ait ir kur tas auksinis dvaras, nieko nieks nežino. Ilgai jis ėjo per svietą. Priėjo jis didelę girią. Tąj giria ėjo jis per du mėnesiu ir niekaip negalėjo iš jos išeitie. Nuilsęs vakare atsigulė pasilsėt. Kaip tik jis atsigulė, pamatė toli girioj žiburį. Jis tuo pakilęs ait. Priėjo, žiūri – nedidelis namelis, ale prie durių stovi baisus milžinas. Mislia sau: ait in stubą – pamatys milžinas, gali gyvasties nustot. Ale atsidrąsinęs inėjo in stubą. Pamatė jį milžinas – sako jam:
– Gerai darei, kad tu čia atėjai. Aš jau seniai nevalgęs, tai dabar nor turėsu tave an vakarienės.
Sako tas keleivis:
– Mesk tokią tavo mislį: dykai save tau neduosu suvėst. O jeigu tu teip nori ėst, tai aš tave turu kuom pašert.
Tuojau sėdo už stalo, atrišo skepetaitę, padėjo duoną, mėsą ir vyną su bonka. Tada privalgė ir atsigėrė tas milžinas, kiek tik norė. Kada jau pavalgė, klausia keleivis to milžino:
– Ar tu nežinai, kur yra an stiklinio kalno auksinis dvaras?
Sako:
– Palauk, pažiūrėsu in žemlapį.
Peržiūrėjo visą žemlapį – nerado. Kaip jau neranda, keleivis jau nor ait. O milžinas jam sako:
– Palauk da porą dienelių – pareis mano brolis. Jis išėjo maisto ieškot.
Už poros dienų parėjo ir tas. Tą ir gerai pašėrė. O kad jau buvo sotus, sako keleivis:
– Ar tu negirdėjai, kaip vaikščioji po svietą, kur yr an stiklinio kalno auksinis dvaras?
Anas pažiūrė in savo lapą – rado, kur tas dvaras.
– Ale, – sako, – da iki jam daug tūkstančių mylių.
Sako keleivis:
– Kad tiek da daug tūkstančių mylių – kaip aš ten nuveisu?
Sako milžinas:
– Aš turu dvi valandas liuosas, tai aš tave nunešu.
Pajėmė milžinas tą keleivį, nešė dvi valandi – atnešė netoli to dvaro, sako:
– Šitą likusį kelią jau pats nuveisi.
Milžinas apsisukęs nubėgo atgal, o jis da turėjo keliaut dvi dienas, kol atėjo pas stiklinį kalną. Mato – stiklo aukštas kalnas, an páts viršaus – aukso dvaras, o toj užkeikta karalaitė važinėja karietoj ketvertu apė dvarą. Norėtųs jam užlipt pas tą paną, ale kiek užlipa, tiek nuslysta. Lipo lipo, nieko negalėjo paveiktie – persto. Sako: „Čia sėdėsu, lauksu. Maisto turu – žiūrėsu, kas čia bus toliau“. Prie to kalno pasistatė sau tokią užvėją nors no blogo oro.
Sykį jis pamatė iš savo tos užvėjos tris žmogžudžius smaugiantes. Sako jis:
– Labądien.
Tie an to balso sustojo, pažiūrė – nieko nėr. Vėl pradėjo smaugtis. Jis tuo pakilo, sako: „Reik ait pažiūrėt, ko jie ten smaugiasi“. Priėjęs artyn, sako:
– Labądien. Ko jūs čia smaugiatės?
Viens sako:
– Mes radom tokią lazdutę. Su tąj lazda užgaut – kad ir kažin kokios durys būtų drūčiai užrakytos, tai viskas sutrūksta in smulkmenas.
Kitas:
– Radom tokį ploščių: kad kas juom apsivelka, tai jį nieks nemato.
Trečias:
– Pagavom mes tokį arklį, kad gali an stiklinio kalno užjot. Dabar mes negalin terp savęs pasidalytie.
Sako:
– Aš galėčia jum jūs tuos daiktus apmainyt. Nors aš pinigų neturu, ale aš turu duonos, mėsos ir vyno bonką, ką niekad nepasibaigia – tai brangiau už pinigus. Ale turit mā tuos daiktus duot pamėgyt, ar teisingai toki jūs tie daiktai yra.
Tie žmogžudžiai tuo jį užsodino an arklio, apsupo ploščium, padavė in ranką lazdelę. Tada jis jiem iš akių prapuolė. Jis tuo an to arklio užjo an kalno. Rado duris drūčiai užrakytas. Jis tąj lazdele užgau duris – tuo durys sutrūko in dalis. Atėjo in vidurį – rado paną vieną geriant – stovė pas ją an stalo kupka aukso vyno. Tai jis tą jos žiedą nematomai inmetė jai in tą vyną. O kada ji tą vyną išgėrė, rado an dugno savo žiedą. Sako:
– Jau mano žiedas čia, tai turbūt ir mano išgelbėtojas jau čia.
Tada jis nusileido no savęs tą ploščių, pasirodė jai. O ji kad jį pamatė, sako:
– Kad tu tiek vargų panešei, kol tu mane radai, mane išgelbėjai no prakeikimo, tai tu turi ir mano vyru būtie.
Tuo surengė vestuves, apsivedė ir liko tame aukso dvare iki pabaigai dienų savo.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 371-374, Nr. 220
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal