Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3805&FId=6042&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną neturtingą žmogų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną neturtingą žmogų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąsyk toks neturtingas žmogus. Jis daugiau nieko neturėjo, tik stubelę, kirvį ir sūnų. Patiko sunkūs metai, darbo pas žmonis nėra, – visai jis pradėjo alktie. Ale jis, pajėmęs kirvį, nuvėjo in girią, pradėjo jis kirstie malkas. Bekirsdams anksti vėlai, jau surinko pinigų. Sako tas žmogus savo sūnui:
– Jau surinkau mažumą pinigų. Su tais pinigais norėčia tave nors kiek pamokytie. Mokyti žmones vis laimingesni.
Pradėjo vaikščiot tas vaiks į mokslinyčią. Pasimokino jis ten kiek – jau pasibaigė tėvo pinigai. Sako tėvas:
– Jau bus gana mokytis, ba jau pinigų tiek nepaspėju uždirbt, kad tave ilgiau mokyt ir išsimaityt. – Sako: – Geriau aisim in girią – padėsi man malkų kirstie.
Ale kad kirvio kito neturi. Sako sūnus:
– Aik pas kaimyną – mažu gausi kirvį.
Tėvas nuvėjo pas kaimyną – gavo sūnui kirvį. Nuvėjo abudu in girią kirst malkų. Pakirto ikipiet, pasivalgęs tėvas atsigulė pasilsėt. O sūnus sako:
– Aš aisu in girią toliau paieškot – mažu rasu paukščių lizduos, tai išimsu.
Paėjo jis toliau – jokį lizdą nemato. O kad jau nuėjo toli no tėvo, priėjo jis didelį aržuolą šakotą. „Šitam aržuole tai tik rasu paukščių lizdų“. Ale susyk išgirdo balsą:
– Paleisk mane! Paleisk mane!..
Dabar jis nežino, iš kur tas balsas. Sako jis:
– O iš kur aš tave galiu paleist, kad aš tavęs nematau?
Antrusyk išgirdo, kad pas patį aržuolą jam iš po kojų toks balsas išeina:
– Paleisk mane! Paleisk mane!..
Jis tuo su kirviu prakrapštė žemę – rado užkastą stiklinę bonkutę. Pažiūrė – toj bonkutėj an dugno kas slankioja, kaip ir kokia varlė. Iš tos bonkutės vėl jis girdi balsą:
– Paleisk mane! Paleisk...
Jis ėmęs iš tos bonkutės kamštuką ištraukė. Kaip tik ištraukė, teip tuo iš tos bonkutės pradėjo kilt tokia dvasia, – ale graičiau prakeikta. Iškilo teip didelė, kad buvo aukščio kokių trijų sieksnių. Dabar sako toj dvasia:
– Kaip aš tau galiu apmokėt, kad tu mane paleidei?
O tas vaikins sako:
– Ką aš žinau, kuom tu mā apmokėsi.
Sako dvasia:
– Aš tau sprandą nulaušu! – suriko balsiai.
Sako vaikins:
– Tai tau reikėjo pirmiau sakyt, kad tu nori mā sprandą sukt, tai aš tave būčia iš bonkutės neišleidęs. O iš kitos pusės, aš prieš tave nieko neprasikaltau.
– Man vis tiek, ar tu prasikaltai, ar ne. Kas mane iš tos bonkos išleido, tam aš galvą turu nusukt!
O tas vaikins sako:
– Tik tu pamaži, ne teip skubinkis: da aš pirma turu žinot, ar tai tu ta pati dvasia ir ar tu gali vėl inlįst in bonkutę teip, kaip pirma buvai, tai aš tada tikėsu ir galėsi su manim daryt, ką norėsi.
Toj dvasia sako jam:
– Tu misli, kad tai yra man didelis daiktas įlįst atgal ir tau darodyt, kad tai aš esiu tas pats?!
– Na, tai lįsk, aš pažiūrėsu.
Toj dvasia kaip bematant susitraukė in tą bonkutę. Kaip tik sulindo in bonkutę, teip tas vaikins tuo pribėgęs užkimšo tą bonkutę ir inmetė in tą duobutę, kur pirmiau buvo. Jau norėjo jis ait pas tėvą, o toj dvasia jam vėl maloniai pratarė:
– Paleisk tu mane: aš tau nieko nedarysu, o da aš tave apdovanosu, kad tau užteks an viso amžio!
Sako vaikins:
– Neleisu, ba tu mane apgausi.
Sako dvasia:
– Kodėl tu toks, kad tu no savo laimės atstoji?
Pamislio vaikins: „Mažu ir teisybę jis kalba – reik vėl paleist“. O kad jis jį paleido, toj dvasia davė jam tokią mažą skepetaitę. Sako:
– Su viena puse šitos skepetaitės kad perbrauksi per žaizdą ir per ligonį, tai bus sveiki, išgis. O su kita puse kad perbrauksi kur per geležį ar per plieną, tai auksu stos.
Sako tas vaikins:
– Reik pamėgyt, ar tai teisingai kalbi.
Jis tuo kirviu prakirto žievę medžio, brūkšterė su tąj puse skepetaitės – prigijo žievė. Kita puse perbraukė per savo kirvį – tas kirvis pavirto in auksą.
Tas vaikins, atstojęs no tos dvasios, atėjo pas tėvą. Tėvas sako:
– Kur tu teip ilgai buvai? Aš jau kiek medžių prikirtau, o tu vaikščioji po girią dykaudams! Kas mums duoną duos?..
– Aš jau, tėvai, dabar tau užpelnysu duoną.
Jis jam papasakojo, kaip kas atsitiko. Sako:
– Aime namo. Aš nešu tą kirvį parduot – turėsim pinigų.
Tuo tas sūnus nunešė in miestą, tą kirvį pardavė – gau tris šimtus dorelių. Parnešęs padavė tėvui. Tėvui jau ir daugiau nereikė ait in girią kirst malkų. Tas sūnus apsigarsino dideliu gydytoju ir stojo dideliai turtingu.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 378-380, Nr. 224
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal