Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3807&FId=6046&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieno žmogaus sūnų ir laumes]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieno žmogaus sūnų ir laumes]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kaip kitąsyk buvo senovėj toki kabokiai. Sykį viens tas ponelis važiavo apžiūrėdams karčemas. Apsinakvojo pas vieną ūkinyką pakelėj. Tas ūkinykas kaipo poneliui sako:
– Čia jum su šeimyna bus nesmagu. Aikit jūs in šitą kamaraitę, tai ten jum vieniem bus lemčiau.
Tas ponelis, nuvėjęs in tą kamaraitę, pasivalgė, ką turėjo, ir atsigulęs guli an lovelės. Ale naktį gimė to ūkinyko sūnus. O po langu kamaraitės atėjo trys moteriškės ir teip prašnekėjo. Viena sako:
– Tas vaiks kaip užaugs dvidešimts vienų metų, tai ves jis sau moterį. O kaip tik pirmą naktį suguls jiedu, tie namai sudegs, ir jiedu sudegs.
O antroji sako:
– Ar permainos jau jam nėr?
O trečia sako:
– N’o kad jam kitą dalį nulemtie, kad geriau jis mažas mirtų?
O toj pirmutinė sako:
– Teip būtie turi.
Ir tos moters prapuolė. O tai buvo laumės. Tas ponelis viską tai girdėjo. Atsigulė ir užmigo. Kada jau anryt kėlė, tas ūkinykas jam pasakoja, kad jo gimė sūnus. O tas ponelis kaip tai viską girdėjo, sako tam ūkinykui:
– Tai pasiieškok kūmą, aš būsiu kūmu.
Teip tuo paieškojo kūmą, tą kūdikį apkrikštijo. Ir tas ponelis parašė laiškelį, padavė ūkinykui, sako:
– Kaip tas vaikas užaugs, o jį ženysi, tai mane an veseilios paprašysi. Ale tik nepamiršk!
Po tų krikštynų tas kabokius išvažiau. O tas vaiks auga teip kaip an pieno, ir teip, rodos, da nieko nenubodo, tai jau tas sūnus užaugo dvidešimts metų.
O tas kabokius kaip parvažiau namo, liepė padaryt tokią blekinę skrynią, kad tilptų du žmonys, ir padėjo tą skrynią, mislydams ką padarytie. O kada tam ūkinyko sūnui pasibaigė dvidešimts vienas metas, sako tėvas:
– Apsirink sau mergą ir galėsi vestie: jau tu parėjai in metus, o aš senstu, nepajėgiu. Galėsi valdyt reikalais ūkės.
Ne po ilgam apsirinko jis sau mergą, surengė vestuves. Ale atsiminė, kad liepė tas krikšto tėvas, kad jį netbūtinai paprašytie. Nusiųstas paslas paprašė jį. O anas atvažiuodamas atsivežė tą skrynią. O kada jau po vinčiaus nori juos klėty suguldytie, tas ponelis sako:
– Ne, čia nebus gerai.
Ėmė tuo vyrai išėmė iš jo vežimo tą skrynią. O buvo an kiemo didelė šioželka – padėjo pas tą šioželką ir sako jauniemiem:
– Aikit čia ir gulkit in šitą skrynią.
Jie tep jau noru nenoru sugulė. Juos antvožu užvožė ir paleido plaukt an vandens.
Ne po ilgam tuo toj klėtis užsidegė. Tik vienui viena sudegė. O tas ponelis mislia, kad jau juos no mirties išgelbėjo. O kad ištraukia skrynią, atvožia – žiūri, kad iš jų tik pelenai. Tada tas ponelis papasakojo tėvams, kaip tos laumės lėmė, ir jis toj skrynioj norėjo juos no mirties išgelbėt. Ale bet kaip tos laumės nulėmė, kad jie tur sudegt, tai kad nesudegė klėty, tai sudegė skrynioj vandeny.

PATEIKĖJAS: Bendorius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 382-384, Nr. 226
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal